Galima būtų šaipytis iš kvailių, kurie teigiamai vertina tokio premjero veiklą. Ir tai būtų teisinga. Juk tikrai turėtum būti maišu per galvą trenktas puskvaišis, jeigu, tarkime savo giminėje, gerbtum tokį šeimos lyderį, kuris neina bulvių kasti, daržų ravėti, neieško galimybių malkų pigiau įsigyti, tačiau daug kalba, kuria komisijas, siūlo neskubėti ir nieko daugiau nedaro.
Taigi badu tokia šeima numirtų! Kodėl valstybės valdymui daugelis lietuvių kelia vienokius reikalavimus, o šeimai – kitokius? Tokį, kuris neina bulvių kasti, šeimininkė su vaikais tikriausiai lauk išgrūstų, tačiau valstybę valdyti toks jau tinka.
Pirmasis, kuris gerai nutuokė žmonių nuotaikas ir vis siūlė niekur neskubėti, tai į Maskvą, tai dar kažkur pasidairyti, buvo A.M.Brazauskas. Kaskart meldžiausi, kad šis daugelio gerbiamas politikas pagaliau suprastų, jog geriausias jo laikas politikoje jau praėjo, tačiau Dievas kažkodėl jį vis grąžindavo. Kaip sunkų išbandymą Lietuvai.
Tuo tarpu valstybei būtinos reformos stovėjo vietoje, tik viešbučiai keliaudavo į patikimas rankas, kilo pensijos ir valdovų rūmai, o save gerbiantis žmogus vis dar turėjo jaustis lyg gyventų ne Europoje, o sovietų tarpuvartėje. Dabar grįžta tas pats sovietinio sąstingio jausmas.
Dabartinis premjeras keliskart lėčiau galvoja ir dirba, nei A.M.Brazauskas. Ir dabartinis premjeras lietuviams, nors ir labai būtų keista, dar labiau patinka.
Dabar pagalvokime, kokioms žmonių grupėms gali patikti štai toks Vyriausybės vadovas? Be jokios abejonės, tai senjorams ir visiems socialiai remtiniems žmonėms, kurie jau buvo įpratinti gyventi iš valstybės kišenės, kurie jau buvo išmokyti blokuoti daugiabučių namų renovavimo programas, nes jiems to nereikia – valstybė juk sumoka už jų kiauro būsto šildymą. Valstybė, tai – jūs, dar neišvykę į Vakarus ir vis dar mokantys mokesčius gimtinėje.
Patinka A.Butkevičius tokiems, kurie bijo permainų ir per ilgus A.M.Brazausko valdymo metus tiesiog išmoko niekur neskubėti ir nieko neveikti. Nieko neveikiantis premjeras jiems dvasiškai yra labai artimas. Kaip siamo dvynys.
Buvusių sovietinių kolūkiečių, taip ir nesugebėjusių į pasaulį pažvelgti kitomis akimis, vaikai, iš kurių per Panevėžio rajone vykusį eksperimentą rajono valdžia pradėjo atiminėti neteisėtai mokėtą socialinę pašalpą, irgi keikia ne A.Butkevičių, o juos išaiškinusius socialinius darbuotojus. Nes premjeras čia niekuo dėtas, jis, kaip ir jie, juk irgi nieko neveikia, viskas buvo gerai, tik tos raganos čia draskosi ir juos gaudo.
Dabar nueik ir paklausk to žmogėno, ar reikia Lietuvoje statyti atominę elektrinę? Nei jam tas saugumas ar ekologija rūpi, nei ką jis supranta, bet šauks, kad nereikia. Ir šaukė per garsųjį referendumą. Kad tik nereiktų ką nors veikti. Paklausi apie dujų ir naftos terminalą, atsakymas bus toks pat. Bet dėl brangstančių dujų ar elektros putosis kaip rujojantis jautis. Ir niekaip nesuves dviejų loginių galų, kad bulvės ir elektra bus pigesnės tik tada, jeigu jas siūlys žmogui ne vienas, o keli augintojai ar gamintojai.
Ką tokiam padarysi? Nieko. Ir situacija vis blogėja. Tie, kurie dar yra aktyvūs ir galėtų kažkaip atsverti tą kolūkiečių mentalitetą, aktyviai lekia dirbti į užsienį. Neryžtingi politikai, tokie kaip premjeras A.Butkevičius, jau nusikalstamai pataikauja ir prisitaikė prie tos pilkos masės, kuri pradėjo valstybei diktuoti savo gyvenimo sąlygas.
Tikra bėda, kad mūsų premjeras tampa energetikos projektų duobkasiu. Ir čia A.Butkevičiui viskas gaunasi lyg netyčia, lyg jis čia niekuo dėtas. Ir dėl skalūnų, ir dėl atominės jis ryte būna ir už, ir prieš, per pietus kuria darbo grupę, o vakare siūlo palaukti jos rezultatų kokius metus. Ir pasakyk dabar, kokia ta mūsų premjero pozicija? Ar gali jis toks atrodyti nepatrauklus, kai visiems moka įtikti.
Pajutę, kad premjeras visiems įvykiams leidžia klostytis lyg savaime, o pats savo rankose tvirtai valdančiosios koalicijos nebelaiko ir dėl to yra lengvai pažeidžiamas, Skandinavijos komerciniai bankai visų bankininkų asociacijos vadovo S.Kropo lūpomis irgi sviedė iki šiol neregėtą ultimatumą: jeigu reikalausite mokėti pelno mokestį, tai paliksime Lietuvoje tik bankų kioskelius, o tada ir tų kelių tūkstančių pelno nebegausite.
Tokie kuriozai gali kilti tik tokioje šalyje, kurioje visai valstybei svarbius klausimus premjeras atiduoda spręsti anksčiau Kėdainių tekintojui, o dabar politiniam veikėjui A.Salamakinui arba naujausios Lietuvos istorijos labirintuose pasiklydusiam milijonieriui B.Bradauskui.
Gal turime iš ko rinkti naują lyderį, kuris ryžtingiau vestų visą valdančiąją koaliciją į priekį, o ne trypčiotų vietoje ir galvotų tik apie savo asmeninę užgaidą – aukštus reitingus?
Opozicijos vadovas A.Kubilius žmonėms būtų lyg raudonas audeklas įsiutusiam jaučiui. Vien ko verti jo žodžiai, pasakyti praėjus kelioms savaitėms po jo naktinės mokesčių reformos. Paklaustas, ar tiesa, kad iki šiol visuotino taupymo metu dosniai dalina priedus politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams, A.Kubilius atrėžė: moku priedus, o ką?
O gal tikrai A.Butkevičių visiems draugiškai išrinkti prezidentu? Šiame poste jis mažiau žalos valstybei padarytų, o kitas ryžto turintis premjeras gal savaime atsirastų? Bet kuriuo atveju blogesnio premjero, nei turime šiandien, dabartinėje valdančiojoje daugumoje tikrai nerastume.
