Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, kaime gyvena trečdalis lietuvių. Jų gyvenimo kokybė ir perspektyvos labai dažnai visiškai prasilenkia su ta paprasto kaimo gyvenimo iliuzija, kurią puoselėja nostalgiškai nusiteikusi antroji ar trečioji karta nuo žagrės, dar menanti vasaros atostogas kaime. Statistika rodo, kad dar prieš emigracijos bangą turinčių darbą kaime skaičius siekė tik trečdalį, o per pastaruosius metus tiek užimtumas, tiek pajamos dar labiau krito, taip tik padedant įgauti pagreitį degradacijos procesui.
Nedarbas dar nebūtų tokia katastrofiška problema, jei jo nesektų motyvacijos stoka, alkoholizmas ir pulkas kitų socialinių problemų, paverčiančių kaimą juodąja skyle, praryjančia žmonių likimus. Jaunimas ir motyvuoti darbingo amžiaus žmonės vyksta į miestus ar užsienį, palikdami merdintį socialinių problemų liūną ateities perspektyvų vardan. O didžiąją dalį likusiųjų sudaro senukai ar tokio tipo sugyventiniai ir sugyventinės, kurie pramogauja išlaikydami pigaus alkoholio pramonę ir vaikydamiesi vieni kitus su kirviais, dalgiai ar panašiais rakandais. Kadangi esame lietuviai, prieš klausdami, ką galime pakeisti, paklauskime: kas kaltas?
Ar tai profesorius Vytautas Landsbergis, pasak populiaraus mažaraščių mito, išgriovęs kolūkius ir palikęs kaimą skurdui ir badui? O galbūt tai nesupratimas, jog žemės ūkis privalo derintis prie kintančios ekonomikos, atsižvelgti į paklausą, kokybės reikalavimus ir tapti konkurencingas? Lengviausia būtų kaltinti valstybę, kuri neskambino pavojaus varpais, matydama gresiančias perėjimo prie naujos sistemos problemas ir neužsiėmė privalomu švietimu, tačiau yra ir gilesnės priežastys, kurios lėmė, kad nuosmukis buvo neišvengiamas.
Lietuvoje vis dar įprastas vaizdinys, jog žemės ūkis yra daugiau nei verslas, tai savotiška religinė praktika, kuri privalo būti pateisinama savaime. Taip tas, kuris turi užsėjęs hektaro lauką runkeliais tampa tautos didvyriu, beveik šventuoju, kurio produkciją tiesiog privalo kažkas nupirkti, o nuostolius atlyginti net ir be draudimo. Žemė maitintoja, sako jie, pamaldžiai aukštindami balso toną ir skelbdami, kad jokiu būdu negalime parduoti žemės užsieniečiams, mat jie tik ir taikosi atimti mūsų dirvonuojančius laukus, pievas ir klonius.
Tie protestuojantys žmonės nėra stambūs ūkininkai, kurie jau po truputį pripranta prie naujų žaidimo taisyklių ir perima verslo etikos subtilybes. Tai pikti ir pagiežingi provincialai, nepatenkinti dabartine provakarietiška Lietuvos kryptimi, nesusitaikantys, kad mes negrįžome į tarpukario agrarinės valstybės stadiją, kurie remiasi tokiu keistu pasaulėvaizdžiu, kuris vadinamas kaimo kultūra. Vienas pagrindinių kaimo kultūros bruožų – svetimas visada taikosi tau padaryti blogą, venk visko kas nauja ir ko nepajėgi suprasti. Kitaip sakant, šiems žmonėms ateitis ir progresas atrodo grėsmė, o tradicijos ir įpročiai – teisingiausias pasirinkimas bet kokiais gyvenimo atvejais.
Blogiausia, kad ši provincialumo kultūra jau senokai yra persikėlusi į miestus ir savo nostalgišku žavesiu paveikusi pakankamai platų ratą. Tai tie patys žmonės, kurie savaitgaliui užsisakę kaimo turizmo sodybą, manosi atsidūrę tikrų tikriausiame kaime. O kad vaizduotė, kas gi turi būti veikiama kaime, yra pakankamai siaura rodo ir tai, kad dažniausiai viskas baigiaisi entuziastingu nusigėrimu.
Turizmas dažniausiai siejasi su istorinių, kitaip sakant, mirusių objektų apžiūra. Ar tai būtų Leninas mauzoliejuje, ar Egipto piramidės, ar tualetas, ant kurio pasimirė rokenrolo karalius Elvis Presley. Kaimo turizmas jau senokai tapo viena populiariausių atostogų ir atsipalaidavimo formų, o tai mums sako, kad kaimo fetišas tampa tikresnis už patį kaimą. Tikrąjį kaimą, kuris ne toks smagus, ne toks patogus ir dažniausiai pasitinka ne su duona ir druska, o su vietiniais girtuokliais ir slogia, kasdieniška tikrove.
Jūs suskubsite mane subarti, kad protingas esu kritikuoti ir nieko nesiūlau. Kaimas, deja, nėra statybų sektorius, kurį gali išgelbėti pigi darbo jėga iš Rytų. Nepadės ir jokios valstybės programos, plečiančios interneto tinklą ir spartą, ar kitaip gerinančios infrastruktūrą.
Lietuvos kaimas gyvavo praėjusio amžiaus ritmu, dėjo viltis į smulkųjį žemės ūkį, ar tiesiog tiesė rankas, prašydami daugiau išmokų, o kartu, niekam taip ir nepavyko suvaldyti įsibėgėjusio socialinio nuopolio, tad belieka konstatuoti, kad kaimas palengva miršta, palikdamas savo mentalitetą, gražius prisiminimus ir puikias perspektyvas kaimo turizmui.
