Beje, apie tą rašiklį. Kai mokiausi mokykloje, mokytoja vadindavo jį „rašymo priemone“. Prašau, pasakykit man kas nors, kodėl taip valdiškai reikėjo kalbėti? Antra vertus, pavyzdžiui, mama man sakydavo, išeinančiam kur nors švęsti – „Andriau, negerk svaigalų“. Ir ką? Ir nieko, juk mes svaigalų negerdavom, tik alų, vermutą, degtinę ir mėtų likerį, ir visi likom gyvi. Išskyrus tuos, kurie gėrė mėtų likerį. Jų mamos nebesulaukė.
Įsijaučiau, prisiminęs jaunystę. Apie ką čia aš? Apie referendumą dėl žemės pardavimo, kurgi ne. Žiniasklaidoje praslydo smagus straipsnelis apie tai, kaip referendumui darbo vietoje, darbo metu (o darbas apmokamas už mano ir jūsų pinigus) rinko parašus gydytoja psichiatrė.
Tiesa, tuo konkrečiu atveju pakišo juos ne neveiksniam ligoniui, o moteriškei, atėjusiai parašiuko ir antspaudėlio dėl vairuotojo pažymėjimo. Potenciali vairuotoja kaip mat suskydo ir pasirašė, nors paskui gailėjosi (pagalvojus, gal ir nereikėtų jai suteikti teisės vairuoti autotransporto priemonę – jei net psichiatrė gavo iš jos parašą, įsivaizduokite, kas bus, kai ji atvyks pasikeisti tepalų ir kaip jai vietoje to pakeis variklį, paims pinigus ir pasakys, kad taip reikėjo).
Jei būčiau ciniškas, nejautrus, vien reitingų besivaikantis laikraštininkas, nesirenkantis nei žodžių, nei raiškos priemonių, kaip mat pajuokaučiau, kad tą sykį parašų rinkėjai, išdėlioję parašų lapus psichiatrės kabinete, gerai pasirinko tikslinę auditoriją. Tačiau psichinės ligos yra ne juokų reikalas, todėl taip ir nesakysiu. Tačiau istorija gera, kaip bepasuksi. Juo labiau, kad toji medikė nė nesuprato kažką blogo padariusi. Galima tik tikėtis, kad ji santūriau elgiasi bent su receptų blankais, nes maža kokių vaistų gali išrašyti gydytojas su fantazija.
Kolega apžvalgininkas, dešiniųjų pažiūrų dzūkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius yra siūlęs tuos parašų rinkėjus gatvėje fotografuoti, taip juos bauginant ir gluminant. Neblogas būdas. Aš siūlau su jais kalbėtis, nes jų mintys yra tokios klaikios, kad juos pačius paskatinus jas pareikšti, juos supykins. Čia kaip vampyrui atsukti veidrodį: mirtingieji vampyro veidrodyje nemato, bet jie patys save pastebi ir išsigąsta.
Aiškinti, kad žemės pardavimas visiems, kas tik nori ją pirkti, yra normalu, yra visiškai nereikalingas užsiėmimas (priminsiu, kad tie žmonės, kurie šito nežino, čia jau nebeskaito, aš jiems neleidau toliau skaityti jau pirmojoje pastraipoje). Na, pavyzdžiui, tas pats kas aiškinti, kad normalu yra žmonėms patiems spręsti, ar jie gali gyventi kartu nesusituokę, arba kad normalu yra moterims balsuoti rinkimuose.
Patikėkit manim, kai baigsis visas temų srautas, stimuliuojantis vos apčiuopiamus virpesius tam tikros sandaros smegenyse (Telekomo privatizavimas – Williams – mergaitė – skalūnai ir degantis vanduo – mirties bausmės atkūrimas – referendumas), tai kaip mat pamatysime kokią nors temą, pavyzdžiui, „uždrauskime boboms balsuoti“, arba „dėl draudimo užsieniečiams ir žydams užsiimti finansiniu tarpininkavimu“.
Jei galvojate, kad čia tik svaičiojimai, tai galvokite taip ir toliau, bet yra kitaip. Man pakako pasižiūrėti tų vaikščiojančių gamtos stebuklų tinklalapį (nesakysiu, kaip jis vadinasi, bet jei ieškosite internete „žemės vardu“, galbūt rasite), ir supratau štai ką: viskas, ką galite išsigalvoti, blanksta prieš tai, ką jau yra išgalvoję jie.
Ten rasite viską, ko trokštate: ten, be žemės paminėti ir skalūnai, ir danų kiaulidės, ir iškrypėliai, ir „euromutantai“, ir evakuacija iš šalies, ir valstybinė kalba (nes juk plačiai žinoma, kad nusipirkęs Lietuvos žemelę amerikietis privers baudžiauninkus kiauksėti angliškai), ir o tie, kas yra liberalizmo atstovai (naujas keiksmažodis), tekstuose nevadinami žmonėmis – tik „žmonėmis“ kabutėse. „Esu įsitikinęs, kad tokių veikėjų negalima net laidoti lietuviškoje žemėje, nes jie kur kas blogesni už pokario stribus“, sako mums referendumininkai. Prisiminkite apie tai, kai jums siūlys pasirašyti.
Apie dvasinio sutrikimo gylį galima spręsti iš tokių žemės ūkio aktualijų: „Antai neliko mūsų apylinkėje normalių lietuviškų karvių – visos jos aukštomis kreivomis kojomis ir keistu margumu, mat sėklinamos nabagės vien sena vokiška sperma.“ Žinoma, jei būčiau koks pikčiurna, pasiūlyčiau referendumo iniciatoriams padėti žalmargėms ir imtis sėklinimo patiems, bet nesu tikras, kad tokios pramogos yra visiškai legalios.
Ten yra ir kitų gilių minčių: pasiūlymai keisti konstituciją, kad ten būtų parašyta taip: „Tauta turi teisę atšaukti Prezidentą, Ministrą Pirmininką, Seimo pirmininką, eilinį ministrą, Seimo narį ar bet kokį kitą valstybinėse struktūrose dirbantį ar vadovaujantį asmenį, jei pastarasis nevykdo rinkiminių pažadų, nedirba arba netinkamai dirba arba priima kokį nors sprendimą, negavęs tam tautos pritarimo.“ Tikrai, mums visiems labai patiktų šalis, kur bet kuris valstybės tarnautojas, sakykim, savivaldybėje, turėtų gauti tautos pritarimą, prieš pradėdamas tvarkyti duobę gatvėje. Arba jei mokyklų egzaminų užduotis referendume tvirtintų tauta.
Jie patys žino, kad vis dėl to tai yra komedija. Iš kur žinau? Štai dar viena citata: „Lietuvos - NEBĖRA. Viskas. Jei ginti kalbos susirenka tik 280 žmonių, o į Vingio parką teatėjo 80 ginti gimtosios žemės, tai reiškia, kad Lietuvos jau NEBĖRA. Lietuviai yra pasmerkti lenkti nugaras danų ir kitų kryžiokų kiaulidėse.“
Todėl su referendumo popieriais tikrai nesivarginkite. Jūsų pagalbos tiems žmogeliams nereikia: jie be vargo patys save apsisėklins.
