Tačiau tarp „L'Oreal“ ir „Lorelei“ yra ir panašumų. Visų pirma, tai – grožis. „L'Oreal“ – grožio priemonių, kosmetikos, parfumerijos įmonė, kurios reklamos pilnos dailių pusnuogių moterų, o „Lorelei“ – gražus leidinys, kupinas meilės laiškų ir eilėraščių.
„Gražios pusnuogės moterys man patinka, bet Lorelei patinka labiau, nes tai – meilės metafora ir archetipas. Objektas, į kurį leki, kad žlugtum. Tai kiek kertasi su meilės, kaip gelbstinčios ir tausojančios, sąvoka, tikiu, kad esama ir tokios. Tačiau knyga ne apie ją. Knyga apie meilę, kurioje neišvengiamai suduši“, – kalbėjo 49 metų K.Navakas.
Pagal vokiečių legendą, Lorelei – nuostabaus grožio mergina, dėl nelaimingos, beviltiškos meilės nusiskandinusi upėje. Po mirties ji virto sirena, kurios hipnotiškos, vylingos dainos pražudė daugybę Reinu plaukiančių jūreivių.
– „Lorelei“ nėra knyga tradicine prasme. Kaip tie dėl Lorelei dainų į uolas atsitrenkę laivai, ji lyg sudužusi į atskirus puslapius. Tačiau tai, kad tie laiškai nesurišti, patinka ne visiems. Štai vienas jūsų kolega net pyktelėjo maždaug tokiais žodžiais: „Man patinka normalios knygos, kurias patogu tiek skaityti, tiek laikyti lentynoje. O K.Navakas išleido į voką sudėtų padrikų lapų šūsnį. Neįmanoma susigaudyti.“ Ką atsakytumėt šitaip manantiems?
– Jei kam norisi skaityti esą normalias knygas, teskaito. Šita knyga yra nenormali. Ji ne lentynoms. Kiekvieną laiškų galima skaityti atskirai, pasidėti ant naktinio staliuko arba visus išsiuntinėti penkiasdešimčiai mylimųjų, jei tik jų tiek atsiras.
Šios knygos formatas grąžina popierinio laiško pojūtį. Elektroniniai laiškai, žinoma, esą patogesni, tačiau popieriniai tauresni ir didesnės išliekamosios vertės. Esu labai dėkingas knygos dizainerei Sigutei Chlebinskaitei, iš šių tekstų sukūrusiai knygos meno šedevrą.
– Į naują knygą sudėjote savo rašytus laiškus, eilėraščius ir klasikų posmų vertimus. Visa tai sieja meilės tema. Ar metų metus rašydamas visokius tekstus apie meilę ir versdamas klasikų meilės eilėraščius supratote, kas per velnias ta meilė yra?
– Ačiū Dievui, ne. „Suprasta“ meilė liaujasi egzistuoti, susilieja su aplinka, tampa tik funkcija. Niekas ir niekada meilės nesuprato, jei ji būtų suprasta, liautųsi ir meilės laiškai, ir meilės lyrika.
Meilė yra tasai Higgso bozonas, kurio visi bando ieškoti, prisistatę ilgų požeminių vamzdžių. Ji atima mums protą, tačiau suteikia išminties. O kad suteiktų, tenka joje ne tik kilti, bet ir kristi. Jei nekrisi, vadinasi, nemylėjai.
– Kai pabandžiau įsivaizduoti galimą šios knygos skaitytoją, sunkiausia buvo vaizduotėje matyti prie pabirų jos lapų palinkusį vyrą. Kitaip tariant, man pasirodė, kad ši knyga subalansuota moterims, bet galbūt gali tikti ir tam tikriems vyrams. Ar tuos laiškus rašėte konkrečiai kam nors – gal idealiai moteriai, tobulai skaitytojai, pasaulio literatūrai, visų mylėtų moterų sumai? Ar dėliodamas iš jų knygą galvojote apie galimus skaitytojus?
– Kadangi dalį knygos tiražo platinu pats, žinau, kad jos pageidauja ir vyrai. Romantizmas, mielas drauge, nėra miręs ar užsidaręs merginų klėtelėse.
Ar šie laiškai turėjo konkrečią adresatę? Taip, turėjo, bet nebeturi, nes jau juos rašydamas labiau galvojau apie tai, ką Johannas Wolfgangas Goethe vadino „das ewig Weibliche“, amžinuoju moteriškumu. Meilė, kuri pakyla ligi Lorelei dainos, yra sunkiai privatizuojama.
– Pakalbėkime ir apie laiškų stilių, kuris ne tiek ir daug skiriasi nuo ankstesnių jūsų eseistinių tekstų, tik gal čia kiek mažiau humoro, nors yra ir jo. Kai ieškau palyginimo jūsų eseistikos stiliui man į galvą ateina antikvariato vaizdinys – antikvariato, pilno XIX-XX amžiaus sandūros grakščių manierų ir daiktų. Tačiau toks stilius ne visiems prie širdies. Poetas Aidas Marčėnas štai ką yra rašęs: „Grakštūs secesiniai sakiniai, besibučiuojantys „klimtai“... Kartais sekmadieniais mane „biesina“ šie neišvengiami lietuvių literatūroje rožėmis sužydę „navakarorizmai“, salstelėjęs dekadansas, merdinčios Europos opos. Šlykščiausia suvokti, kad šie odekolonai persmelkia ir tavo paties rašymą.“ Ką atsakytumėte savo kolegai?
– Na, man A.Marčėno „marčėnkajokizmai“ irgi ne visada lengvai pakeliami. Nors savaime gražūs, irgi „klimtiški“. Jei pažvelgtume į savo vidinį pasaulį, pamatytume, kad tai ir yra savotiškas antikvariatas, nebūtinai minimų amžių. Visų amžių odekolonai yra mane (kaip matome – ir kolegą) kiaurai persmelkę.
O meilės laiškai yra parfumerijos dalis. Čia svarbu netapti banaliam, negerti iš ėriuko pėdos. Manau, negėriau. Arba gėriau nedaug. Kartais mėgstu atsigerti ne tik iš ėriuko, bet ir iš dailininko Gustavo Klimto pėdos. Dar manau, kad viskas, ką kada nors gyvenime rašiau, iš esmės buvo meilės laiškai.
