Šią vasarą Thomo Manno festivalyje svečiavosi filosofas, buvęs Lecho Kaczyńskio patarėjas, dr. Marekas Cichockis. Prelegentas skaitė pranešimą apie Lenkiją ir Vokietiją kaip dvi mąstymo apie Europą (arba tiksliau – ES) paradigmas. Cichockis vaizdavo Vokietiją kaip atstovaujančią konstitucijos, teisinių tradicijų, tvarkos ir ekspertinio žinojimo idėjai, o kaip alternatyvą pateikė Lenkiją su jos respublikoniška ir demokratine tradicija. Jo nuomone, abiejų šalių istorinės patirtys yra iliustratyvios aiškinant dabartinius Europos iššūkius.
Žiniasklaidoje nuolat pateikiama priešprieša tarp Briuselio ir tautinių suverenų esanti būtent šitų istorinių alternatyvų artikuliacija: vienoje pusėje – ekspertai, kitoje pusėje – demokratai. Vienoje pusėje – efektyvūs sprendimai, šalių suverenumo ribojimas ir bekylanti federacija, kitoje pusėje – legitimumas, demokratiškas atstovavimas ir sudėtinga kooperacija. Ši perskyra numato savaiminį išstūmimą – arba nedemokratinė federacija, arba konfederacinė demokratijų sąjunga. Kiek Vokietijos ar Lenkijos istorija yra tinkama pavaizduoti šią alternatyvą, atsakyti sunku. Rašydamas apie Prancūzijos revoliuciją Thomas Carlyle‘as tarė, kad istorija nesikartoja, tik rimuojasi. Veikiau problema ta, kad mąstytojo pateiktos alternatyvos, tiesą sakant, nesama.
Nesinorėtų ginčytis pastebint, kad alternatyva statoma ant Rytų Europos stereotipų, esą Rytai yra vertybių bastionas, du šimtus metų kovoję už laisvę, demokratijų atkūrimą etc. Dalykas tas, kad pati alternatyva yra faktiškai klaidinga. Ne viena Europos šalis – Vokietija, Belgija, Šveicarija, Italija, Jungtinė Karalystė – apima ir federacinius, ir demokratinius pavidalus.
Antra, Briuselio (o gal „Briuselio“?) tapatinimas su ekspertų valdžia nėra tikslus. Ten neabejotinai esama daugybės biurokratų, kurie norėtų vadintis ekspertais, tačiau nuo to jie tokiais netampa. Jei ekspertai pasižymi specifinių sričių išmanymu, pretenzija į objektyvų žinojimą, tai biurokratija yra valstybės administravimo ir jos politikos įgyvendinimo įrankis. Žinoma, šios dvi funkcijos nėra prieštaringos, įmanomas ir ekspertas-biurokratas. Tačiau politikoje paprastai ne biurokratai sprendžia, ką jiems reikia daryti, o jų politikai.
Trečia, ir, matyt, svarbiausia – ekspertinis žinojimas savaime neprieštarauja demokratiniam suverenumui. Geriausias to pavyzdys yra jau gana ilgai laukiama Europos bankinė sąjunga. Ją galima sukurti ir palaikyti tik remiantis ekspertiniu žinojimu. Tačiau dėl šio mechanizmo atsiradimo Europos valstybių suverenumas nesumažės. Atvirkščiai, jos galės tvarkyti savo finansus mažiau besibaimindamos kitų sąjungininkių finansinių manipuliacijų, o tautoms mažiau grės galimi vietos politinio elito populistiniai ar net avantiūristiniai veiksmai (nekontroliuojama emisija, neatsakingas skolinimasis ir pan.).
Nėra abejonių, kad šie argumentai žinomi daliai konservatyvių (ypač britų) intelektualų ir politikų, kurie specializuojasi minėtosios skirties eskalavime. Čia pastebėtina prielaida, kuria remiantis skirtis apskritai įmanoma. Tai yra manymas, kad demokratija tesanti įmanoma tautinės valstybės rėmuose, kad europinės ir tautinės tapatybės besikertančios. Tai vėlgi – nei istoriškai teisinga, nei faktiškai patikrinta. Jei apskritai turėtų kilti Europos tapatybės alternatyva, tai reikėtų rinktis ne nedemokratinę federaciją prieš demokratinę konfederaciją, o demokratinę federaciją – prieš tautinių valstybių sąjungą. Nors ES šiandien pasižymi nepaprastai sudėtingą santvarką, o atsekti Komisijos, Tarybos, Parlamento legitimumo pagrindus reikia šiokio tokio mokslingumo, ši santvarka vis tiek galiausiai atsiremia į ES piliečius, o kai kuriais svarbiais atvejais – į jų politinės valios pagrindu suformuotas nacionalines institucijas. Vis dėlto minėta alternatyva šiandien yra tik intelektualų, kuriems Europa yra svarbi, darbotvarkėje. Nei ES politinis elitas, nei piliečiai kol kas nemato poreikio kurti garsiąją Barroso „tautinių valstybių federaciją“. Todėl tai nėra praktinis klausimas.
Bet jei klausimai apie europinės ir tautinių politinių tapatybių priešpriešą nėra tiksliai formuluojami, tai dar nereiškia, kad jie nėra aktualūs. Jie žymi poreikį suvokti ir apsibrėžti tautinį ir europinį kūnus. Europa šiandien pirmiausia reiškia Europos Sąjungą, tačiau institucinis atsakymas (o jis tinka ir tautinėms valstybėms) nėra turiningas. ES nėra imperija, ji neturi išskirtinio kultūrinio ar politinio modelio, – ji dar net neturi savo istorijos kaip „didžiojo pasakojimo“.
Tiesa, čia galima išgirsti kritikų balsus, kad ES turinti ar bent jau turėjusi idėją. Jie kalbėtų, kad šiandienė Europa gimė senosioms tautinėms valstybėms, pergyvenusioms du pasaulinius karus ir prasilavinusioms raison d‘état mokykloje, suformulavus „Europos idėją“. Naująja Europos idėja esą tapusi senoji krikščioniška tapatybė ir poreikis susitaikyti, įkūnytas naujuoju franko-germanišku bendradarbiavimu, be to, pažadas praturtinti Europą liberaliosios demokratijos ir laisvosios rinkos gėrybėmis. Žinoma, apsispręsti dėl savo tapatybės visuomet padeda ir kontrastai, pasirodę komunistinių Rytų pavidalu. Tai, kad rytinė Europos pusė nebuvo „tikroji“ Europa, patvirtino ir po SSRS žlugimo vykęs Rytų Europos „sugrįžimas į Europą“ bei „vesternizacija“. Tačiau šiandien tai yra užbaigta. Nei politiniais, nei ekonominiais parametrais senoji Vakarų–Rytų skirtis nebetinka daliai valstybių (Slovėnijai, Slovakijai, Čekijai, Lenkijai, Baltijos šalims), kurios dabar atlieka svarbius diplomatinius vaidmenis bei moka už pietvakarinių sąjungininkių skolas. Todėl geografinės Europos sąvoka buvo papildyta „idėjiniu“ turiniu, išreikštu per demokratinių, ekonominių praktikų, žmogaus teisių, skaidrių institucijų, saugumo, bendradarbiavimo ir gerovės eksportą. Bent vienas dėmuo iš pradinių „Europos idėjų“, krikščioniškasis, galiausiai liko neakcentuotas. Ar jis realiai nebėra svarbus, negalime taip tvirtai atsakyti. Šiaip ar taip, juk Turkija bei Bosnija ir Hercegovina vis dar nėra ES narės.
Šiandien dar Europos paribyje yra likę šiek tiek „Rytų“, ir jų likimas bus sprendžiamas rudenį vyksiančiame Vilniaus Rytų partnerystės susitikime. Taip, plėtra į Rytus atrodo visais atžvilgiais protinga: ji menkintų Rusijos įtaką regione, didintų saugumo garantijas, parodytų pasauliui, kad „europinės vertybės“ vis dar yra norimos ir populiarios, nepaisant dažno ES kaip vieneto politinio nevalingumo. Tai ypač aktualu Ukrainos atveju, kuri pati viena yra didesnė už likusias partneres. Ukraina – su sąlyga, kad sėkmingai (kad ir kiek tai tolima) integruotųsi – perbraižytų Europos galios trajektorijas. Tai būtų viena iš šešių daugiausiai Europos parlamentarų deleguojančių šalių (didesnė už Lenkiją), jos ir Lenkijos sąjungos pakaktų atsverti Vokietiją, o kartu su Didžiąja Britanija – Vokietijos ir Prancūzijos sąjungą. Ukraina yra tinkamas pavyzdys iliustruoti Europos tapatybės problemą. Europa išties kažkiek primena tai, ką Bernardas Gailius yra pavadinęs „džentelmenų klubu“, stokojančiu veiksmingumo, tačiau tarpusavyje palaikančiu geras manieras.
Šis klubas, reikėtų pridurti, sukasi apie turtingiausią klubo narę, dažnu atveju išlaikančią kitus narius. Todėl Europoje veiksmo yra tiek, kiek jo nori Vokietija. Kartu lengva sąjungininkes suskirstyti į dominuojančias ir marginales. Minėti paprasti skaičiavimai rodo, kad su Ukrainos atėjimu įvyktų kažkas lemtingo. Būtų sunku įvardinti marginales nares, kadangi Europoje tikrai atsivertų įvairių koalicijų galimybė. Su Ukraina (ir Kaukazu) Europa galiausiai būtų užbaigta. Nebeliktų vietos ekspansijai, išskyrus mažas Balkanų valstybes. Ukraina atsineštų savų interesų Rytuose, t. y. „naujųjų Rytų“ – Rusijoje ir Vidurio Azijoje. Kartu su Lenkija jos pasistengtų, kad Europa turėtų nuolatinę ir aktyvią politiką Rytuose. Aktyvumą diktuotų ne tik „idėjos“, bet ir praktinis poreikis. Tačiau visam tam reikia, kad Ukraina atsisakytų savo pasyvaus gyvavimo.
Edwardas Lucasas neseniai pastebėjo, kad Ukrainos integracija yra specifinis iššūkis ES. Kitaip nei su Baltijos ir Vyšegrado šalimis praeityje, čia neveikia „europinių vertybių“ plaktuko ir „skaudžių trumpojo laikotarpio“ vinių strategija. Kitaip tariant, neveikia tradicinio Europos idėjų paketo eksportas. Ukrainos elitas nemato poreikio demokratiškai reformuotis, mat šis persikeitimas reikštų galios ir pinigų praradimus. Ukrainos piliečiai, kad ir labiau norintys „politinio pliuralizmo, laisvos žiniasklaidos ir teisinės valstybės“ nei anksčiau, vis dar nepakankamai pilietiškai aktyvūs ir linkę patys keisti situaciją. ES dėmesys, Lucaso nuomone, turėtų kaip tik krypti jų pusėn.
Tai reiškia turėti mažiau reikalų su korumpuotu elitu, daugiau naudoti švelniąją galią siūlant infrastruktūrinius, socialinės atskirties, švietimo projektus, užtikrinant laisvesnę prekybą, stiprinant visuomenines institucijas. Kitaip tariant, vietoj vinių kalimo, naudotis veržliarakčiu sutvirtinant visuomenę ten, kur ji nėra tvari. Tai yra būdas atsisakyti stambaus kalbėjimo apie geopolitiką ir verčiau svarstyti apie Europą individualių piliečių perspektyvoje. Tuomet Ukrainos atsakymas galiausiai atsiremtų į piliečius – jų noras būtų pakankamas pagrindas spręsti apie plėtros ribas, tempus ir būtinybę. Tačiau tai labai geranoriška vizija. Juk Baltijos šalių, Lenkijos, Rumunijos ir Bulgarijos patirtys bylojo, kad piliečių mažų mažiausiai nepakanka. Be palankaus elito naujų narių priėmimas yra vargiai įmanomas. Lucaso ironija apie neįtikėtumą situacijos, kurioje ukrainietis oligarchas vieną dieną atsisako savo įprastų praktikų ir nusprendžia ateityje dėvėti eurokomisaro kostiumą, yra taikli. Tačiau tęsiant ironiją ir priduriant, kad jo vienintelė alternatyva yra Rusijos Dūma, Europos Komisijos biuras tampa netikėtai patrauklus.
Jei Cichockis norėjo ES analogijos, tai jos reikėjo ieškoti netolimoje praeityje, Vidurio Europoje. Ten egzistavo keista imperija, kurioje taip būta kelių dominuojančių tautų, kurios stabilumas buvo priklausomas nuo pakankamo žongliravimo konsensusu, kurios biurokratija taip pat buvo apipinta anekdotais, ir kurios žlugimas galiausiai atnešė daugybę nelaimių Europai. Tačiau ši istorinė analogija, lygiai tiek pat kaip ir pirmoji, nėra pajėgi paaiškinti nei esamos Europos būklės, nei jos iššūkių. Galbūt išties mažesnė intelektinė, istorinė, filosofinė ekvilibristika padėtų suprasti, kad su Europa esama kur kas mažiau problemų, nei jų ieškotųsi. Galbūt reikėtų telktis į tą politinę tikrovę, kuri šiandien yra duota – suverenias tautines valstybes bei jas vienijančias europines vertybes – ir apie Europos problemas, veiklos kryptis ir ateitį svarstyti jų rėmuose.
www.nzidinys.lt
