Tiesa sakant, apie tai buvo kalbama ir anksčiau, ne kartą grąžomos rankos, o M.Laurinkaus straipsnis, kaip atrodo, yra vertingas tuo, kad sudeda galutinius akcentus, jau nieko nebevyniojant į saldainio popieriuką. Kitas klausimas, ar nenupulsime dabar į rezignaciją, prisiminę savo daugiaserijinio pralaimėjimo energetikos sektoriuje pretenzingajai kaimynei fakto, ar nepasijusime taip, kad neva esame užprogramuoti tik nesėkmei ir pralaimėjimams?
Liūdniausia yra tai, kad nepasimokome iš praeito karto, iš buvusių nesėkmių, nesugebame ištraukti šaknies, matematine to žodžio reikšme, užklimpome, kaip sako tie patys rusai, kvailoje begalybėje, nebemokame įveikti ydingo rato, neleidžiančio išbristi iš nesėkmių ruožo. Todėl nori to, ar nenori, neišvengiamai kyla klausimas – kas dėl to kaltas visų pirmiausiai?
Ne, ne atpirkimo ožio čia ieškokime, jokiu būdu ne. Juolab reikėtų vengti bet kokių intonacijų apie tautos ar liaudies priešus, - liūdni precedentai įpareigoja to nedaryti, visiems pripažįstant teisę turėti savo, taip pat ir prieštaringą nuomonę.
Kita vertus, nėra jokio reikalo veržtis pro atviras duris, nes didžiausi ambicingųjų Lietuvos energetikos projektų kritikai yra ne kokie nors užkulisių veikėjai, bet vieši asmenys, galima sakyti, liaudies tribūnai, - be viešumo net nebūtų įmanoma bandyti įpiršti savo nuomonę. Galbūt kartais pražiopsome tik tą neįtikėtinai paradoksalų faktą (kai pernelyg ryški šviesa trukdo matyti), kad patys aršiausi Lietuvos energetinio savarankiškumo priešininkai yra žmonės užimantys raktines pozicijas Lietuvos ekonominės politikos formavime, yra oficialūs asmenys, užtūpę aukštus postus.
Ką reiškia vien tik Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko „tvarkiečio ir teisingumiečio“ R.Žemaitaičio retoriniai užmojai, užpuolant bet kokias Lietuvos energetines iniciatyvas, ypač kritiškai vertinant Visagino AE statybos planus, be saiko išsityčiojant iš skalūninių dujų žvalgybos Lietuvoje idėjos; taip pat nesunku nuspėti, kad tokį postą užimančiam žmogui galimybė daryti lemiamą įtaką neapsiriboja vien tik retorinėmis priemonėmis.
Iš tiesų, visokios vėsaitės ir bradauskai nė iš tolo negali prilygti šiam dar neišeikvojusiam savo azarto, sprogstamąja energija pulsuojančiam Lietuvos energetinio savarankiškumo priešininkui.
Taigi būčiau linkęs tikėti, kad B.Bradauskas aną kartą nemelavo, sakydamas, kad ne velnias jį patraukė už liežuvio, prisiplepėjus apie Sausio 13-osios agresijos aukas, bet sugundė jaunasis kolega R.Žemaitaitis. Arba pasakykime kitaip: labai simboliška, kad mūsų deideologizuotame amžiuje Seimo Ekonomikos komiteto, iš vienos pusės, o taip pat Biudžeto ir finansų komiteto, iš kitos, pirmininkų nuomonės sutapo.
Galima drąsiai spėti, kad savo plaukuotą leteną, skandinant Lietuvos energetinio savarankiškumo ir saugumo projektus, pridėjo savotišką verslą su Rusija plėtojantys kai kurie mūsų bendrapiliečiai, be visa ko kito, įkalinti aplinkybių, kai jų biznio sėkmę ar nesėkmę kardinaliai lemia anosios pusės palankumas, kurį reikia vienaip ar kitaip užsitarnauti, pelnyti.
Kita vertus, niekas nedavė teisės sutirštinti spalvas, teigiant, kad neva visas tokios konfigūracijos, t. y į neaprėpiamas kaimyninės šalies rinkas orientuotas verslas yra savotiškas Rusijos Trojos arklys Lietuvoje. Nieko panašaus, neseni įvykiai parodė, kad solidžios bendrovės yra pasiruošusios pasitikti tokius išpuolius, kai Rusija politiniais sumetimais užsuka deguonį, pereidamos prie plano B, forsuodamos rinkų paieškas kitomis kryptimis.
Tačiau neabejotinai dar ir moralinę kainą moka tie verslininkai, - tegul B.Bradausko šeimos verslas čia bus tipiniu pavyzdžiu, - kurie lieka absoliučiai priklausomi nuo Rusijos malonės, yra savotiškai įbaudžiavinti aplinkybių, įpareigoti apmokėti sąskaitas perteklinio lojalumo demonstravimu.
Ar, mielas skaitytojau, jau ėmei ir patikėjai ta dažnai nekaltai tiražuojama nuomone, kad Seimo multimilijonierius B.Bradauskas yra tik kvailas, kaip reljefiškai kartais sakoma, gelžbetoninis komunistas? Kaip atrodo bent man, labiau tikėtina versija, kad toks įvaizdis čia yra tik patogi dėvėti kaukė.
Labai galimas daiktas, kad tokiai kaukei priaugus prie veido, žmogus net pasaulį pradeda matyti tos pačios kaukės akimis. Kita vertus, čia ir slypi visa paslaptis, kad kaukės akimis matyti pasaulį, kaip atrodo, tampa labiau patogu, ne taip diskomfortiška kaip spoksoti į be galo nusiaubtą peizažą kiaulės akimis.
Būtų gerai, jeigu galėtume visą kaltę už netikėtus energetinio referendumo rezultatus ar prorusišką politiką entuziastingai palaikančius šūksnius be sąžinės graužaties suversti tik kažkokiems mitiniams kaimo gyventojas, kurie neva dėl savo tamsumo ir kvailumo atsiliko nuo šalies modernizacijos tempų. Tačiau patirtis rodo, kad ateinanti karta, neįsišaknijusi būtyje, su neprasikalusiais arba visiškai nusususiais savimonės daigeliais jaunimo dalis yra ne mažiau nei mūsų senjorai patogi informacinių karų, kuriuos mes pralaimime, patrankų mėsa.
O guodžia štai kas – vis tik laimi įvairovė, toks yra būties dėsnis. Pasaulio neįsprausi į jokią schemą, čia nėra vienos krypties, skirtingos tendencijos dažnai persipina neatskiriamai - šalia kvailumo iškyla išmintingo apsisprendimo pavyzdžiai, nemalonų įspūdį apie nuopuolį užtemdo pasiaukojimo liudijimai.
Tas, kas kasė duobę kitam, pats dažnai čia ir įgriūna.
