Priminė ir tai, kad mūsų ambasadoriams Maskvoje (taip pat ir Varšuvoje), ne visada paprasta atlikti savo pareigas, jie ne visada priimami pas įtakingus tų šalių politikus ar aukštus pareigūnus, darančius sprendimus.
Galima suprasti, kodėl sunku yra ambasadoriui ir jo komandai dirbti Rusijoje. Tačiau nelengva būtų paaiškinti, kodėl su darbo sunkumais ambasadorė susiduria Lenkijoje. Juk mūsų kaimynė Lenkija yra mūsų sąjungininkė tiek NATO, tiek ES. Neatsitiktinai Lenkija bematant užprotestavo iš Lietuvos ateinančius skundus dėl to, kad ambasadorė yra nepriimama ten, kur ją turėtų priimti ir net pagyrė mūsų šalies ambasadorę už jos aktyvią veiklą. Tačiau Maskva tokių Lietuvos nusiskundimų nepaneigė. Matyt, duodama suprasti, kad mūsų ambasadorius ir ateityje gali būti nepriimamas pas aukštus Kremliaus pareigūnus.
Paprastai ambasadoriai pradedami ignoruoti jų atstovaujamose šalyse dėl dviejų priežasčių: dėl savo šalies vykdomos politikos, kuri skelbiama iš pirmųjų asmenų lūpų ir dėl pačių ambasadorių padarytų asmeninių klaidų, netinkamų pareiškimų. Kokios priežastys yra šiuo atveju, nesiimu spėlioti, nors žinant mūsų prezidentės charakterį ir tiesmukumą, nesunku suprasti.
Vilniaus dėmesys Varšuvai, o ypač Maskvai pastaraisiais metais buvo gerokai sumenkęs. Kurį laiką viena svarbiausių mūsų ambasadų užsienyje – Maskvoje, dirbo be ambasadoriaus, buvo vilkinamas jo paskyrimas. Į Maskvą, kur dirbti Lietuvos diplomatams turėtų būti prestižas, kaip kad yra diplomatams iš Vakarų valstybių, važiuoja ne retai tie, kuriems nepavyko išvažiuoti dirbti į ramias Vakarų sostines, kur didesni atlyginimai ir didesnis komfortas.
Buvęs aukštas Lietuvos pareigūnas, privačiame pokalbyje, kalbėdamas apie mūsų santykius su kitomis šalimis, nusistebėjo, kad Lietuvos URM diplomatas, ministerijoje atsakingas už santykius su Lenkija net nemoka lenkiškai. Nemokėdamas kalbos, negali skaityti lenkiškai.. Taigi, jo žinios apie mūsų kaimyninę šalį yra, švelniai tariant, mėgėjiškos. URM bibliotekoje leidinių lenkų kalba taip pat retai pamatysi.
Diplomatai dirbantys Maskvoje ir su Maskva rusų kalbą tikrai žino. Nors Tarptautiniame santykių institute jau sunku surasti studentų mokančių rusiškai, o dar rečiau - lenkiškai. Kažkodėl Lietuvos URM daug kam atrodo, kad visas pasaulis kalba tik angliškai. Toli gražu, ne.
Su Rusija nėra lengva sugyventi ne tik Lietuvai, bet visoms pafrontės valstybėms, kurios anksčiau priklausė arba sovietų Sąjungai arba Varšuvos paktui . Rusija ilgą laiką buvusi imperine valstybe sunkiai atsikrato imperinio paveldo, noro diktuoti kaimynui, silpnesniam bei kitokiam. Ji elgiasi, kaip ir visos buvusios imperijos, skaudžiai išgyvendamos poimperines ligas, kurios kiekvienoje šalyje vis kitokios.
Anot Zbignewo Brzezinskio , “Rusijos jėgos organizacijose vyrauja nuostatos, kad reikia trukdyti euroatlantinei integracijai, stengtis, kad Centrinės Europos valstybės, įstojusios į NATO ir ES imtų abejoti narystės nauda.” Rusija istoriškai laiko save per daug galinga ir ypatinga, todėl nesielgia kaip normali Europos valstybė.
Kita vertus, jai priklauso didžiuliai Azijos plotai. Todėl jaučiamas nuolatinis kultūrinis, tapatybinis ir politinis rusų inteligentijos ir jos ekonominio bei politinio elito svyravimas tarp Europos ir Azijos. Kaip teigė XIX amžiaus rusų poetas ir diplomatas F.Tiutčevas, protu Rusijos nesuprasi.
Kita vertus, pačioje Rusijoje nėra vieningo noro sugrįžti į imperinius laikus. Nuo Petro I- ojo laikų Rusijoje visada buvo stipri pro europietiška srovė, noras modernizuoti ir demokratizuoti savo valstybę. Tiesa, ne visada šiai srovei sekėsi. Rusų radikalizmas bolševizmo pavidalu nubloškė šalį gerokai atgal.
Per 20 metų Rusijoje labai išaugo viduriniosios klasės, kurios nemaža dalis mokslus jau baigė Vakaruose, politinė įtaka. Mero rinkimai Maskvoje parodė, kad moderniai mąstančių gali būti apie trečdalis maskviečių. Galbūt, dar apie tiek Peterburgo gyventojų. Tačiau likusi Rusija dar neapsisprendusi, kokia kryptimi jai eiti: ar jai pasukti kartu su Europa, laikantis europietiškų vertybių ar rinktis Eurazijos kelią.
Būdami kaimynais, esame suinteresuoti, kad Rusija būtų kuo labiau europietiška. Nuo to būtų geriau ir pačiai Rusijai ir mums, kuriems likimas lėmė gyventi šalia. Laikantis civilizuotų, europinėmis vertybėmis besiremiančių, bendravimo taisyklių prekybinių karų su kaimynais turėtų nelikti.
