Politikams uždelsus neliktų jokios vilties tiesiogiai merus rinkti jau per artimiausius 2015 metų pradžioje vyksiančius savivaldos rinkimus.
Mat Konstitucijos pataisos priimamos joms pritarus dviem trečdaliams parlamentarų du kartus ir tarp balsavimų turi būti daroma ne mažesnė nei trijų mėnesių pertrauka. Įteisinant tiesioginius merų rinkimus dar reikėtų keisti įstatymus.
Tačiau ne tik dėl laiko stokos galima abejoti, ar per kitus savivaldos rinkimus merai bus renkami tiesiogiai. Ši idėja Lietuvoje svarstoma jau beveik du dešimtmečius, bet vis neįgyvendinama.
Atrodytų, visi pasisako už tiesioginius merų rinkimus, bet žodžiai nevirsta darbais. Šią idėją nuosekliai rėmė buvęs šalies vadovas V.Adamkus, iš jo valstybės vairą perėmusi D.Grybauskaitė irgi ragino Seimą suteikti žmonėms teisę patiems rinkti savo merus.
Dauguma partijų taip pat seniai skelbia, kad pritaria tiesioginiams merų rinkimams. Bet realybė kitokia – jau du kartus Seimas atmetė tai įteisinančias Konstitucijos pataisas.
Matyt, politikai atvirai pasisakyti prieš tokius rinkimus nedrįsta, nes, visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, daugiau kaip 70 proc. žmonių nori patys rinkti merus. Todėl ši idėja vis skandinama Seime nesiliaujant ginčams, kaip ją reikėtų įgyvendinti.
Niekas negali garantuoti, kad taip neatsitiks ir šį sykį. Vis dėlto dabar daugiau vilčių teikia tai, kad tiesioginių merų rinkimų siekis įrašytas į šios Vyriausybės programą, o socialdemokratai skelbia, jog dėl Konstitucijos pataisos jie jau sutarė ir laikysis vieningai.
Bet valdančiojoje koalicijoje vienybe nė nekvepia – smarkiai skiriasi nuomonės, kokias galias merams reikėtų suteikti.
Socialdemokratai siūlo, kad tiesiogiai išrinktas meras būtų ir savivaldos vadovas, ir savivaldybės tarybos pirmininkas, kitaip sakant, turėtų savo rankose tiek vykdomosios, tiek atstovaujamosios valdžios svertus. Už tokį modelį seniai pasisako ir Lietuvos savivaldybių asociacija.
Bet visai kitokios nuomonės laikosi „darbiečiai”. Jie drauge su Liberalų sąjūdžiu siūlo merams suteikti tik vykdomosios valdžios vadovo įgaliojimus, o tarybai merai nevadovautų, nedalyvautų jos veikloje.
Šio modelio šalininkai teigia, jog įgyvendinus vykdomosios ir atstovaujamosios valdžios atskyrimo principą pavyktų apsisaugoti nuo pernelyg didelės galios koncentracijos vienose rankose, merai negalėtų tapti savotiškais kunigaikštukais. Savivaldybių tarybos turėtų savo pirmininkus ir tvirčiau kontroliuotų merus.
Dauguma dabartinių merų kategoriškai pasisako prieš tokį modelį. Jų nuomone, tai faktiškai įtvirtintų dvivaldystę, tarybos pirmininkas ir žmonių tiesiogiai rinktas meras nuolat konkuruotų dėl valdžios, būtų sunkiai įmanomas darnus savivaldybės darbas.
1990–1995 metais Lietuvoje jau veikė panašus mechanizmas. Konfliktų, rietenų tarp savivaldybių tarybų pirmininkų ir merų tuomet buvo per akis. Kita vertus, ir atsisakius šio modelio merai neretai tampa tarybas valdančių partinių frakcijų sąmokslo aukomis.
Žinoma, merus renkant tiesiogiai, savivaldybių tarybos jau negalėtų jų atleisti paprasta balsų dauguma. Tai savaime labai sustiprintų mero padėtį. Bet jei toks pareigūnas nevadovautų tarybai, kai ten susidarytų jam oponuojanti politinė dauguma, jis būtų gerokai supančiotas.
Liko nedaug laiko ir pamatysime, ar tiesioginių merų rinkimų idėja vėl nepaskęs ginčuose.
Nesitikėdami, kad jų siūlomas modelis galėtų surinkti du trečdalius Seimo narių balsų, socialdemokratai ketina jį įteisinti ne Konstitucijos pataisa, o įstatymu. Bet jei Darbo partija balsuotų prieš, gali nepavykti surinkti ir paprastos daugumos. Tai užkirstų kelią rinkti merus tiesiogiai bent jau per artimiausius rinkimus.
Gal kai kurios partijos ir siekia taip vėl numarinti tiesioginių rinkimų idėją, labiau bijodamos ne didelių merams numatomų įgaliojimų, o galimų politinių nuostolių.
Juk daliai partijų, neturinčių savivaldybėse stiprių lyderių, gali būti sunkiau savo atstovus deleguoti į vadovus, jei jie bus renkami ne taryboje, o visų žmonių.
Be abejo, tokie rinkimai nėra universalus vaistas nuo visų valdymo bėdų. Ne visur demokratinėse šalyse merai renkami tiesiogiai.
Lietuva, atrodo, jau neturi kito pasirinkimo, nes čia pernelyg seniai žmonėms žadama, kad jie galės patys rinkti merus.
Kita vertus, tiesioginiai rinkimai visuomet labiau domina visuomenę. Tai pastebima net senos demokratijos šalyse. Antai Austrijoje pastaruosiuose tiesioginiuose merų rinkimuose dalyvavo apie 80 proc. rinkėjų, o Lietuvoje savivaldybių tarybas rinko tik 44 proc. žmonių.
Neabejotina, kad tiesioginiai rinkimai sustiprintų merų autoritetą, padidintų atsakomybę rinkėjams. O grėsmę, kad jie valdys autoritariškai ar rinkimus laimės populistai, galima sumažinti įstatymais.
Blogiausia, kas gali nutikti dešimtmečiais ginčijantis dėl tokių rinkimų, – žmonės pasijus amžinai politikų mulkinami netesėtais pažadais ir dar labiau nusivils visomis valdžios grandimis.
