Šia proga lyg ir buvo galima prisiminti taip pat ir Lietuvos žmones, piliečius, mūsų tautos lūkesčius šiandien, visuomenės padėtį šiomis dienomis. Bet prisiminti nebuvo kaip, nes pirmininkaujanti ES valstybė šiuo klausimu neturėtų kuo nei pasidžiaugti, nei pasigirti. Pažvelgę į faktus turime pripažinti, kad visuomenės padėtis šių dienų Lietuvoje labai atsilieka nuo kitų ES šalių.
O nepriklausomo visuomenės balso pasireiškimui, kaip nebūtų keista, yra sustatyti daug didesni barjerai, nei buvo paskutiniais sovietiniais metais, kai Lietuvoje atsirado Sąjūdis, kurio Steigiamojo Suvažiavimo 25-ąsias metines prisiminėme praėjusią savaitę. Šių dienų valdžia nori kišeninės visuomenės.
Todėl Lietuvos vadovai apie paskelbtus Europos piliečių metus ir išdrįso kalbėti tik į Vilnių susirinkusiems ES valstybių parlamentų nariams, o ne savo šalies žmonėms. Pasikvietusi šiuos Europos politikus į Prezidentūrą mūsų šalies vadovė D.Grybauskaitė pripažino, jog Europos piliečių metai leis labiau įsiklausyti į JŲ lūkesčius. Tam gera proga: Europos parlamento rinkimai. Prezidentė pareiškė, kad Europa turi girdėti, ko nori žmonės.
Prezidentės kalboje krenta į akis frazė: JŲ. Ir tai tiksliai atskleidžia Lietuvos aukščiausiosios valdžios požiūrį, kad piliečiai tai JIE. Kažkas kito. Nes atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės yra ypač didelis. Ir jo nesumažina jokia rinkimų kampanija, kada yra pateikiamas „savų“ žmonėms politikų veidas.
Apie Europos piliečių metus prabilo Europos politikams ir premjeras A.Butkevičius. Jis kalbėjo Kovo 11-osios salėje, pabrėždamas, kad savo pirmininkavimo metu Lietuva susitelkė spręsti visiems ES piliečiams svarbius klausimus. Beje, jis, kaip ir prezidentė, naudojo frazę ES piliečiai, lyg būtų kas nors Europos šalių nacionalines pilietybes atšaukęs. A.Butkevičius, kaip ir D.Grybauskaitė nieko nesakė apie valdžios atsakomybę piliečiams Lietuvoje.
Apie tai kalbėta praėjusią savaitę kitoje konferencijoje, apie kurią mažai buvo užsiminta viešojoje Lietuvos erdvėje. Šioje konferencijoje, surengtoje irgi su Briuselio žinia, skambėjo ne ditirambai, o daug kritikos Lietuvai. Kai kurie visuomenininkai netgi ragino kreiptis pagalbos, užtarimo į Briuselį, kad jis paspaustų mūsų valdžią atsigręžti į savo piliečius, pradėti realų dialogą, taip, kaip vyksta kitose ES valstybėse. Lietuvoje tokio dialogo vis dar nėra.
Ir visuomenė Lietuvoje ima sirgti ne mažiau, nei valstybė. Jai labai sunku pačiai susiorganizuoti kokiam realiam veiksmui, nes pati valdžia tuos veiksmus užspaudžia arba koks visuomenininkas, galvodamas tik apie savo interesus nuklysta kur nors į šalį, taip suduodamas smūgį ir visiems kitiems.
Žinoma, kreiptis pagalbos į Briuselį yra daug geriau, nei į V.Putiną ar A.Lukašenką, kaip neseniai padarė maža visuomenės grupelė Būkime vieningi dėl skalūnų. Būdami dalimi ES valstybių bendrijos, ir partnerių visų pirma turėtume ieškoti tarp šių šalių. Bet vis dėlto, ar ne geriau būtų patiems čia Lietuvoje išspręsti susikaupusias problemas, nuimti barjerus nuo visuomenės ir piliečių kelio, priversti valdžią atsisakyti noro formuoti kišeninę visuomenę, kaip dabar siūloma įstatymuose dėl nevyriausybinių organizacijų ir sukurti teisinę bazę nepriklausomos visuomenės susikūrimui.
Neturėdama realių teisinių kelių, visuomenė vis labiau radikalizuojasi, jos aktyvių žmonių tarpe stiprėja nepasitikėjimas savo valstybe , atsiranda svetimumo jausmas.
Ar būtų žmonės ėmę rinkti parašus dėl referendumo palengvinimo, jeigu pats Seimas tai būtų padaręs? Bet Seimas sukruto tik pajutęs žmonių valią. Vis dėlto ir šiandien pasiekia žinios, kad viešosiose įstaigose ar jų prieigose trukdoma žmonėms tuos parašus rinkti. Patinka kam nors ar nepatinka ta parašų rinkimų kampanija, tokia yra piliečių teisė, įtvirtinta Konstitucijos.
Kaip atrodo mūsų valstybėje, kai tautos mokslo ir kultūros žmonių balsas raginantis saugoti lietuvių kalbą yra silpnai girdimas, o valdžia toliau ieško kelių apeiti Konstituciją, kad įtiktų koalicijos partijai: LLRA. Grupė profesorių, visuomenininkų paragino įkurti Lietuvoje realią savivaldą. Jie išsiuntė visai aukščiausiai valdžiai savo pasiūlymus, bet viliasi, kad galbūt, jeigu ne aukšti politikai, tai bent jų patarėjai visa tai perskaitys. Ar tokių siūlymų autoriai nenusipelno pagarbesnio elgesio su jų pateiktais siūlymais ir idėjomis? Juk dirba jie ne sau. O dėl savo tautos ir valstybės. Be asmeninių interesų.
Štai šitas kai kurių visuomenininkų veikimas be jokio asmeninio intereso sau yra ypač negirdimas ir nesuprantamas. Kažkaip lyg ir lengviau šių dienų pragmatinėje visuomenėje suprasti tuos, kurie pasinaudoję kokiu nors visuomenės pakilimu, bando surasti vietos po saule sau ar savo partijai. Bet valstybėje turėtų būti instrumentas išgirsti ir tas idėjas, kurias žmonės kelia ir siūlo ne iš kokių nors pragmatinių interesų, o dėl rūpesčio savo valstybe, nes, jeigu tokio mechanizmo mūsų valstybėje, kad visuomenės, jos piliečių būtų girdimas neatsiras, tai ir pati valstybė bus daug silpnesnė, neatspari išorės vėjams.
Apie tai taip pat turėtume pagalvoti bent jau per Piliečių metus. Tada niekam nekils noras kreiptis pagalbos nei į Maskvą, nei Į Briuselį. Žinosime, kad svarbiausios problemos žmonių labui gali būti išspręstos Lietuvoje.
