Garsusis dvasininkas „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Viskas bus gerai“ pasakojo apie mirtį ir gyvenimą. Apie tai, kaip elgiasi mirštantys, jų artimieji, kaip apie šitą paslaptingą reiškinį papasakoti vaikams.
- Vėlinės ir Helovinas, kodėl tokios šventės taip skirtingai švenčiamos. Amerikoje žmonės linksminasi ir taip atbaido vėles, o Lietuvoje tai liūdesio ir susikaupimo šventė?
- Jeigu mes iš lietuviškųjų tradicijų dalies išimsime liūdesį ir pesimizmą, tada galėtume lygiagrečiai kalbėti apie prisilietimą prie tos anapusinės tikrovės, į kurią kiekvienas iš mūsų bando pažvelgti.
Atrodo tai yra du kraštutinumai. Tačiau kas yra tomis šventėmis švenčiama? Išmintingas žmogus tomis dienomis švenčia gyvenimą. Man, kaip kunigui ir kaip žmogui, kuris lankys savo jaunų mirusių tėvų kapus, tai yra gyvenimo šventė. Kas šioje gyvenimo šventėje slypi? Pseudo vaistai? Mes esame visi mirtingi ir mums reikia kažkokių pseudo vaistų, kad išliktume amžinai gyvi? Kas slypi presudo vaistuose?
Kažkada buvo įsitikinimas, kad žmogaus nemirtingumą garantuoja jo palikti palikuonys. Buvo laiko tarpas, kai buvo manoma, kad nemirtingumą garantuoja šlovė, turtai, garbė ir palikti dideli darbai.
Helovinas tam tikra prasme yra savotiškas pseudo vaistas. Atmesti tai, kas buvo neatskiriama tavo gyvenimo dalis. Tai nėra gyvūnų, pabaisų ar šmėklų nustūmimas nuo savęs. Helovino šventėje slypi tai, kad mes savo artimiesiems mirties prisilietime atimame iš jų galimybę būti žmonėmis ir gyventi toliau. Mes žvelgiame į juos kaip į tuos, kurie ateina mūsų kankinti, gąsdinti ir juos reikia atbaidyti.
O gal tai pseudo vaistas apgaunant save, kad turime šėlti, gyventi. Yra dalykai, kurie yra nepaklusnūs mirčiai - tai meilė ir atmintis.
Mano kelias į kapines su vilties liepsnele ir žydinčia gėle yra meilės ir atminties kelias. Suprantant, kad tą dieną aš dar kartą apmąstau vieną paprastą dalyką - švenčiu gyvenimą, kuris nesibaigia. Tam reikalinga tikėjimo vertybė, sugebėjimas mirtyje įžvelgti tęstinumą ir gyvenimą. Reikia turėti didžiulės drąsos, todėl Vėlinės yra tik drąsiems žmonėms.
Silpni žmonės nueina, atlieka pakišą - sukalba maldelę, susitvarko savo tradicijos reikalus ir grįžta gyventi taip, kaip gyveno. Jeigu aš nuo kapo grįžtu namo gyventi toliau, tai šios dienos tampa pačios didžiausios išminties ir dovanų dienos.
- Kaip reikia gyventi, kad mirties patale nesigailėtum?
- Kiek yra žmonių, tiek yra ir situacijų. Niekada gyvenime nepamiršiu, kai vienose laidotuvėse einant šalia karsto kapinėse mirusiojo žmogaus vaikai skambinėjo telefonu advokatui ir tvarkėsi turto palikimo reikalus. Va, matome, kad mirtis kai kam gali atnešti ir naudą.
Tačiau yra daug žmonių kurie turi vienintelį priekaištą sau, kad jie patikėjo šio pasaulio peršamai sąmonei, kad tu viską dar suspėsi. Daugeliui iš mūsų artimiausio žmogaus netekties akivaizdoje išlenda pagunda, kuriai mes pasiduodame. Neskubėk - dar turėsi laiko. Neskubėk skambinti savo artimam žmogui, neskubėk jo aplankyti. Neskubėk. Šiandien tu turi padaryti tą ar aną.
Šeimos dabar nutolę. Paskambina tėčiui ar mamai. Sužino, kad dar sveiki ir kruta, ir gerai. „Aš kada nors pas jus atvažiuosiu.“ Vieną kartą „kada nors“, kitą kartą „kada nors“ ir tik tuomet supranti, kad atvažiuoji paskutinį kartą pasakyti „sudie“.
Žmonės gailisi, kad pasiduoda tai pagundai neskubėti. Reikia apsispręsti mylėti šiandien, kažkam šiandien paskambinti ar atleisti, pasikviesti vakarienės. Gebėjimas gyventi šiandien, kuriame slypi dėkingumas už vakar ir viltis dėl rytojaus, ir augina išmintingą širdį žmoguje.
- Kaip reikia elgtis prie mirštančio žmogaus?
- Šalia mirštančio būtina ramybė.
Medicinos žvilgsniu vienas paskutinių gebėjimų, kurie apleidžia, yra klausa. Todėl labai liūdna, kai šalia mirštančiojo sustoję giminės kalbasi apie tai, kuo apsirengs, laidos ar kremuos, dalinasi turtą, kaltina vienas kitą, pasimeta ir pasiduoda į desperatišką liūdesio, verksmo etapą, išryškėja labai didelis egoizmas. „Kaip gyvensiu be tavęs? Kaip tu drįsti numirt? Teks išmokti pačiai susitvarkyti namus, išsilyginti marškinius…“.
Kad išeinant susitelktum būtent į tai, įsiklausyti į jį. Tose akimirkose bręsta mūsų dėkingumas, kad galėjome palydėti jį, kad atsirėmęs į mano ramybę jis atliktų savo didžiąją gyvenimo kelionę – iš gyvenimo į gyvenimą.
- Tačiau žmonės, kol yra jauni ir gražūs labai bijo mirti.
- Natūralu, nes tai prieš mūsų prigimtį. Skiriam visas pastangas studijoms, darbui, vaikams, kelionėms – viso šito reikia. Bet šalia šito būtinas tikėjimas, kuris yra daugiau už tradicijų ar pareigų išpildymą. Tai sutelkia mane į mano vidinę šventovę. Jei išpuoselėju savo išorinės šventyklos sienas, bet nesusitelkiu į maldos gyvenimą, jo gyvenimo lūžis bus didžiausia tragedija.
Bet jeigu esu išminties žmogus, tikėjimas ir vertybės mane tik išlaisvina, o ne apriboja. Jei stoviu ant dviejų kojų ir materialinėje, ir dvasinėje srityje, tai mane išvaduoja iš tos baimės, nes suprantu, kad laikas man patikėtas, turi būti sąmoningai išgyventas. Tik tikėjimo dėka amžinasis gyvenimas, įaugantis į mano sąmonę, duoda vaisių.
Pastovėjęs prie tėčio ir mamos kapo tu turi apsispręsti, dėl ko turi gyventi toliau. Lankome ir politikų kapus, apleistus kapus. Tai drąsina mane apsispręsti gyventi. Šios mąstysenos įsileidimas padeda nugalėti visas baimes.
- Kaip vaikui paaiškinti, kas yra mirtis?
- Vaikai natūraliai priima. Jei žodį mirti dėsim lygiagrečiai su gyventi, viskas bus gerai.
Vaikas atskiria tiesą nuo melo. Kai vaikas nuo mažens ugdomas kaip asmenybė ir žino, kad anapus yra Dievulis ir ten toliau visi kartu būna. Lankant kapus paaiškini, kad taip, čia guli močiutė, diedukas. Ir tu paaiškini, kad jie dabar gyvena danguje, pas Dievulį. Ir jie mus mato. Vaikas džiaugiasi, kaip gerai – dabar nebijosiu būti viena namuose. Tu mama būk darbe, o iš dangaus mane saugo močiutė su seneliu.
Vėliau tapdamas paaugliu vaikas įsileis gilesnes tiesa, supras, kas yra mirtis. Bet nuo vaiko sąmonės iki suaugusiojo sąmonės eis raudonas siūlas, kuris vadinasi gyvenimas. Ir vaikas subrandins mintį „aš gyvenu čia žemėje“, močiutė Danguje, ir turiu taip gyventi, kad ten Danguj mes susitiktume.
Bet jeigu vaikas pastebės, kad jam perduodamos tiesos, kuriomis netiki tėtis ir mama, jis iškart taip pastebės. Mama, kodėl verki prie kapo? Todėl tai, ką sakom vaikams, galime pasakyti tik tai, kuo patys tikim.
- Ką žmonės kalba prieš mirtį? Ar jie randa atsakymus į visus klausimus.
- Daug kas pagalvoja apie tai, kad jie patikėjo šio pasaulio peršama mintimi, kad tu viską dar suspėsi.
Artimojo netekties akivaizdoje ir išlenda ta pagunda: neskubėk skambinti, išreikšti meilę, nunešti gėlių. Neskubėk. Juk turi padaryti dar tą ir tą ir tą. Mirties akivaizdoje žmonės labiausiai gaili laiko.
Bet šiaip, dažniausiai galvoja apie kitus. Mirties akivaizdoje kažkur dingsta egoizmas. Labiausiai gailisi iššvaistytiems menkaverčiams dalykams, kurie tuo metu atrodo labai svarbūs. Nesigaili, kad dirbo. Gailisi, kad tuo pelnu negali pasidalinti.
- Keturnedėlis – kas tuo tarpu vyksta su mirusiuoju.
- Mūsų tolimesnis gyvenimas. Žmogus turi dovaną ir galimybę gedėti. Tai nėra kažkas niūraus, tai ne savigrauža. Tai ypatingos išminties metas. Sąmoningai apsispręsti gyventi toliau. Tai padeda įvertinti santykio su tuo žmogumi vertingumą. Peržvelgiame gilumines gijas, kurios mane rišo su tuo žmogumi. Tai vienas iš etapų, kuriame brandiname savo santykį.
- O kas gi vyksta su mirusiuoju?
- Mirties akimirksnyje žmogus išeina iš laiko erdvės. Jis nepavaldus laiko erdvei. Amžinybė yra tik šiandien. Mums, kurie esame pavaldūs laikui, tai vienas sunkiausiai suvokiamų tikėjimo tiesų. Laikas atsiranda tik su kūriniu. Kai kūrėjas taria žodį „noriu, kad būtų“. Ir laikas yra baigtinis.
Užtat laukiame antro Kristaus atėjimo laikų pabaigoje. Ne kataklizmų laukiam, o laiko baigties. Žmogus supranta, kad laikas yra laikinas ir jis pasibaigs. Mirštantysis yra išimamas iš laiko perspektyvos. Ir skaistykla ir rojus, yra būsenos, o ne erdvė.
Jei norite pamatyti žemėje esantį pragarą – tai ne karai, etniniai valymai. Jį galima pamatyti ir gražiai apsirengusiame žmoguje, tobuluose žmonėse. Per pavydą šėtonas įžengia į žemę.
Žmogaus mirties akimirką siela peržengia anapusinės tikrovės slenkstį, išlaisvinama iš laiko ir erdvės patirčių ir patenka į vieną iš tų būsenų. Tai didžiulis būties slėpinys.
