Z.Balčyčiui dabartinė šalies vadovė ir solidi politikė, ir asmenybė, ir jautri, ir principinga. Betrūko dar prabilti vienos tarybinės kino komedijos žodžiais – ir komjaunuolė, ir sportininkė. Jei ji tokia tobula, tad kam dar stoti skersai kelio?
Socdemų žaidimas nesudėtingas – keliama premjero A.Butkevičiaus kaina. Neatmestina, kad pretendentų pakyloje netrukus pasirodys ir kitos žinomos socdemų politikų pavardės. Išmanioji politika šiais laikais nenusileidžia tos pačios rūšies telefonams.
A.Paulauskas, tapdamas Darbo partijos kandidatu į Lietuvos prezidentus, bent jau pasakė kritišką kalbą D.Grybauskaitės atžvilgiu, ką paprastai daro viso pasaulio kandidatai savo priešininkų atžvilgiu. Tiesa, A.Paulauskas vienu atsikvėpimu susakė beveik viską, ką iki šiol kritiškai apie prezidentę yra sakę politikos apžvalgininkai.
Pradedant nuo chaotiškos užsienio politikos iki D.Grybauskaitės charakterio savybių. Ką jis sakys kitais kartais – išgirsime, bet manau, kad naujo bus nedaug. Rašytojas E.Hemingway yra davęs patarimą jauniems rašytojams – viename kūrinyje nereikia išsakyti visko, ką žinai. Kitame teks kartotis. Ir vis dėlto A.Paulauskas yra tas asmuo, iš kurio galima sulaukti aštresnės diskusijos. Deja, tai ir yra vienintelis teigiamas dalykas, kurį galima pasakyti apie šią kandidatavimo akciją.
A.Paulauskas, kaip ir desperacijos apimtas G.Vagnorius, tempia už ausų į pelkę grimztančią Darbo partiją. Ir būtent dėl to ne daug kas už jį balsuos. A.Paulausko, kaip valstybininko, požiūris į V.Uspaskichą ir R.Paksą daug metų buvo labai principingas ir tai darė įtaką daugeliui Lietuvos žmonių.
Dabar situacija panaši į viduramžių feodalinę visuomenę: du didikai, A.Paulauskas ir G.Vagnorius nusivožę kepures nulenkę galvas atėjo pas Aukso ordos chaną V.Uspaskichą, gavo iš griežto, bet tolerantiško paklydėliams valdymo kortelę (jarlik), gal net po kelias savivaldybes ir drauge įsipareigojimą nekelti savo nosies aukščiau už chaną. Lietuvos piliečiai tai mato, liūdnai šypsosi ir Vėlinių proga benori tik uždegti žvakutes ant mirusių principų kapo.
Kaip nors rimčiau, be ironijos, komentuoti vykstančius akivaizdžius politinius žaidimus tiesiog nebėra noro. Politikos apžvalgininkai, pasitelkę įvairias rimtas politines teorijas, bando analizuoti ir mūsų visuomenės politinę raidą, bet iš tikrųjų ji nėra to verta.
Lietuvos politinis gyvenimas yra provincialus, o politikai – parsiduodantys ir bailūs. Kai prezidentinės kadencijos pradžioje D.Grybauskaitė iš tikrųjų siautėjo, opozicija sėdėjo krūmuose ir bijodama dėl artėjančių Seimo rinkimų pritariamai linkčiojo galva. Dabartinis prezidentės elgesys yra gerokai pasikeitęs, kur kas mažiau aštrus, drąsesni tapo ir politikai. Bet tai tik laikina kiškio drąsa. Ar Lietuvos ateities problema iš tikrųjų yra santykiai tarp kelių moterų?
Jau dabar nesunku prognozuoti būsimą prezidentinę rinkiminę kampaniją. Ji bus vangi ir nuobodi. Gal būt panaši į vykusią Gruzijoje, kur viskas telkėsi apie kerštą vienam asmeniui. Be idėjų ir jų kovos. Norint tikrų, visuomenę uždegančių rinkimų, reikia, kad valstybė ko nors aistringai siektų ir jaustų vidinę įtampą.
Jeigu nusiritama iki vieno ar kelių asmenų problemos, reiškia visuomenė stovi vietoje. Lietuva taip pat primena įtrūkusią spyruoklę. Kas galėtų atsakyti, ko mes siekiame? Koks yra valstybės tikslas? Skandinaviškas modelis? Bet jo siekiant nereikia aistringų prezidentinių rinkimų. D.Grybauskaitė pati tokį modelį palaiko.
Pabandykime mintimis sudėlioti būsimų prezidentinių rinkimų pagrindines temas. Jų yra vos kelios.
Pagrindinė, kuri numatyta ir Konstitucijoje, yra užsienio politika. Tačiau visuomenėje tai nepopuliari tema ir sunku patikėti, kad kandidatai į prezidentus apie tai plačiai ir detaliai kalbės. Ir vis dėlto, kaip jau pradėjo A.Paulauskas, bus kritikuojama dabartinė užsienio politika, kurioje vyrauja betvarkė.
O kaip atrodo „tvarkinga“ užsienio politika? Ar kandidatai sugebės pateikti savo užsienio politikos koncepciją ir dar tokią, kuri skirtųsi nuo dabartinės? Be to, užsienio politikoje praktika, asmeniniai kontaktai, yra svarbesnė už teoriją.
D.Grybauskaitė kadencijos pradžioje pasienio ekonominiame konflikte su Maskva susisiekė per pusdienį, premjeras A.Butkevičius analogiškoje situacijoje negali ir per mėnesį. Gali A.Vinkus, bet jis kol kas nekandidatuoja į prezidentus. O kaip yra su personaliniais kontaktais Briuselyje, JAV, Vokietijoje ir t.t.?
Kyla įtarimas, kad diskusijos tarp kandidatų užsienio politikos klausimais gali pasibaigti ties užsienio kalbų egzaminais.
Praktiškai kandidatų rankose liks dvi realios populiarios temos: socialiniai klausimai ir kova su korupcija. Socialinėje problematikoje socdemai yra nepralenkiami ir dėl tos priežasties jų kandidatas gali tapti rinkimų favoritu. Šia viltimi jie ir gyvi. Tačiau kovos su korupcija tema liktų D.Grybauskaitės rankose. Tai, ką ji yra prišnekėjusi apie teisėsaugą, pakanka daugiau negu dviem kadencijoms. Naujam kandidatui tapti šalies vadovu yra beveik nuliniai.
