Šalies politikai tai neturės beveik jokios įtakos, nes visuomenės nuomonės tyrimai rodė, kad šią partiją net geriausiais laikais rėmė vos apie 1 proc. rinkėjų.
Bet tai, kad krikščionių likučius G.Vagnorius nuvedė pas „darbiečius”, daug pasako apie politinę moralę.
Buvę krikščionys rinkėjų medžioklėje Darbo partijai vargu ar duos naudos. Saujelė ištikimiausių Krikščionių partijos rėmėjų gal ir rems Darbo partiją per rinkimus, bet panašų balsų skaičių galima ir prarasti, nes dalį „darbiečių” šalininkų, ko gero, suerzins G.Vagnoriaus priglaudimas.
Panašiai jau nutiko į Darbo partiją įsiliejus A.Paulauskui su jo vadovautos Naujosios sąjungos likučiais. Mat, kaip juokauja politologai, prie vieneto pridėjus nulį, vis viena lieka vienetas.
Taigi tikrai ne dėl rinkėjų gretų pagausinimo „darbiečių” dvasinis vadovas V.Uspaskichas priėmė šiuos kadaise įtakingus, bet dabar į politikos paraštes išstumtus veikėjus.
Juodosios buhalterijos bylos prislėgta Darbo partija, esant realiai grėsmei, jog jos įkūrėjas gali atsidurti už grotų, ieško žinomų, netgi ją anksčiau aštriai kritikavusių politikų, kurie padėtų kurti įvaizdį, kad tai jau kitokia, apsivaliusi politinė jėga.
Šiuo požiūriu ir A.Paulauskas, ir G.Vagnorius gali praversti. Pirmasis buvo ne tik Seimo pirmininkas, bet ir su nusikaltėliais kovojęs generalinis prokuroras, o dabar tapo V.Uspaskicho deleguotu kandidatu prezidento rinkimuose.
Faktiškai niekas netiki, kad A.Paulauskas galėtų laimėti prezidento rinkimus. Bet siekiant kuo skaudžiau žnaibyti atvirą priešiškumą Darbo partijai rodančią prezidentę D.Grybauskaitę, šis politikas puikiai tinka. Juk buvusiam kovotojui su nusikalstamu pasauliu sunku prikišti kokius nors nusižengimus įstatymui, kuriais kaltinami „darbiečiai”.
Be to, kad ir praradęs politinį svorį, A.Paulauskas, dalyvaudamas prezidento rinkimų kampanijoje, labiau atkreips dėmesį į Darbo partiją ir gali padėti jai laimėti daugiau balsų per Europos Parlamento rinkimus.
Panašios naudos „darbiečiai” gali tikėtis ir iš du kartus premjeru buvusio vieno konservatorių partijos kūrėjų, signataro G.Vagnoriaus. Nuo šio politiko jau seniai nusigręžė dauguma rinkėjų, bet nepaneigsi to, kad jis liko į Lietuvos nepriklausomybės istoriją įrašyta asmenybė.
„Krikščionys” jau padėjo „darbiečiams” susigrąžinti senąjį Darbo partijos pavadinimą, kurį, sukantis iš teisinės atsakomybės, jiems buvo tekę paaukoti prisidedant „leiboristų” etiketę.
Tad Darbo partijos išskaičiavimai pasipuošti dviem žinomais veidais aiškūs kaip ant delno. Nedidelė paslaptis ir kodėl minėti politikai puolė į jų anksčiau kandžiai kritikuoto „darbiečių” vedlio glėbį.
Kadaise G.Vagnorius kandžiai žadėjo nupirkti V.Uspaskichui traukinio bilietą į Baltarusiją, kad šis pasisemtų patirties iš tenykščių kolūkių. Dabar galima šaipytis, kad buvęs dešiniųjų veikėjas pats sėdo su Darbo partijos įkūrėju į vieną vagoną.
Neįtikinamai skamba G.Vagnoriaus aiškinimai, kad jis pasirinko Darbo partiją dėl jos neva vidurio politinės orientacijos, vakarietiškos ekonominės politikos ar krikščioniškų moralinių vertybių. Pastarąsias sieti su nuteistais „darbiečiais” galima nebent pasakojant anekdotą.
Visiškai aišku, jog tapdami „darbiečiais” ir A.Paulauskas, ir G.Vagnorius ieškojo ne kokių moralinių ar ideologinių vertybių, o išsigelbėjimo nuo politinės nebūties.
Beje, buvęs krikščionių vadas ir pats prisipažino, jog ieškojo politinės nišos, nes partijai nematė jokių perspektyvų. Ko gero, turi pagrindo ir jo svarstymai, kad šalyje formuojasi kairės, centro ir dešinės blokai, o visoms smulkioms partijoms lemta išnykti.
Antai akyse tirpsta Liberalų ir centro sąjunga (LCS). Beveik subyrėjo kadaise net vienas svarbiausių šios partijos Kauno skyrius – itin įtakingu liberalcentristu laikytas buvęs miesto meras A.Garbaravičius ir dar kelios dešimtys LCS narių pasirinko socialdemokratų prieglobstį.
Iš LCS gretų pasitraukė ir vienas jos steigėjų V.Bogušis, ankstesnėse vyriausybėse liberalcentristams atstovavęs R.Šukys.
Nieko negirdėti ir apie Vilniaus mero A.Zuoko įkurto TAIP veiklą. Matyt, ir šis politikas gali išlikti paviršiuje tik su bendraminčiais prisišliedamas prie kurios nors įtakingesnės partijos.
Smulkių partijų nykimą galima laikyti naudingu procesu, nes mažėja politinio gyvenimo chaotiškumas. Bet rinkėjai negali nematyti, kaip žinomi politikai, užuot likvidavę savo nykštukines partijas, puola į stipriųjų glėbį vien gelbėdami savo kailį.
Tai ypač gerai parodė G.Vagnoriaus posūkis prie V.Uspaskicho. Kaip liudija viešos ekspremjero kalbos, net jis pats pasijuto nejaukiai – prisipažino, kad gal ir suklydo, žadėjo trauktis, jei viltys nepasiteisins.
Tačiau apie kokias viltis galima kalbėti? Apie Seimo nario mandatą, ministro kėdę? Tai ir viskas, nes realios įtakos V.Uspaskicho partijoje jokie garsūs priklydėliai tikrai neturės.
Tuo metu rinkėjams siunčiamas dar vienas partijoms kenksmingas signalas – didžioji politika tėra paprasčiausias turgus.
