Dešimtimis tūkstančiais litų per mėnesį gaunamos europarlamentaro pajamos šį vyrą tik dar labiau išpaikino, kalbėdamas jis, kaip tas sovietinis „pupsiuku“ vadintas traktoriukas, ėmė dar labiau pupsėti, o tai liudija jo pasipūtėlišką būdą.
Pasinaudodamas visuomenėje tvyrančia neapykanta visiems, kas geriau gyvena, ir ieškant dėl to kaltų Briuselyje, R.Paksas norėtų surengti referendumą ir atsiklausti tautos, ar tikrai Lietuvai reikia euro. Ar bereikia geresnio kvailybės ligos požymių įrodymo?
Jeigu jau taip, jeigu tikrai dėl kiekvieno Lietuvos integracijos į saugesnę ir ekonomiškai stipresnę visuomenę žingsnio reikia atsiklausti tautos, tai būtų galima referendume pasiteirauti, ar tame dramatiškame, pokario partizanų bei 1991 metų Sausio 13-osios aukų pareikalavusiame kelyje visuomenei dar reikia tokio R.Pakso?
Apklausos liudija, kad žmonės prezidentu mieliau rinktų R.Pakso pavaduotoją partijoje, aplinkos ministrą V.Mazuronį, o ne lakūną, kuris mėgsta skraidyti neturėdamas jokios aiškios krypties ir metų metus vis dar verkšlena dėl tos nelemtos, žmonių tikriausiai seniai pamirštos apkaltos.
Stojant Lietuvai į NATO toks A.Paulauskas tada irgi buvo sunegalavęs, kai puolė siūlyti surengti referendumą. Tikriausiai ruseno viltis, kad prasigėręs kaimietis geriau pasirinks pigesnę dešrą, o ne įsipareigojimą mokėti kelių procentų mokestį nuo BVP į gynybos biudžetą. Kaip tada A.Paulauskas apsirgo, taip iki šiol ir nepasveiko.
Tik trenktas žmogus galėjo tapti V.Uspaskicho pastumdėliu ir šventai tikėti, kad siūlymas tapti šalies prezidentu yra rimtas. Ir dar po to, kai tas pats A.Palauskas išvadino V.Uspaskichą svetimos valstybės agentu. Vienas vargas Lietuvai dėl tų naivuolių.
Kaip koks nuo grandinės paleistas pitbulis A.Paulauskas dabar turės išloti ir išvemti ant D.Grybauskaitės viską, ką lieps šeimininkas, o tada jį vėl uždarys į voljerą. Nes gali atsirasti kokia nors kalė, kuri mokės geriau ir ilgiau loti, nagais draskytis, liežuviu gelti ir vien tik piktu žvilgsniu akimirksniu paralyžiuoti Darbo partijai neįtikusią žurnalistę. Štai čia tai tikras lobis!
Kad tokias aukštumas pasiektų, milijonieriaus rankose mazgote tapęs A.Paulauskas turėtų metų metus šliaužioti ir laižyti kiekvieno Darbo partijos nario batus, bučiuoti „darbiečių“ moterų suknelių skvernus ir muštis į krūtinę dėl to, kad anksčiau V.Uspaskicho asmenyje įžvelgė ne kilnų caraitį, o niekšingą Lietuvos išdaviką.
Bent jau man R.Paksas, A.Paulauskas, B.Bradauskas ir frontininkas A.Paleckis – to paties medžio vaisiai. Skirtumas tik tas, kad du pirmieji savo pasisakymais dar neįžeidinėja Sausio 13-osios aukų artimųjų, dar nedraudžia rodyti apie tuos įvykius filmo, tačiau ienas jie suka į tą pačią pusę.
R.Paksas turėtų būti prastas lakūnas. Jei karo metu jis gautų užduotį prasiveržti į priešo užnugarį ir net būtų įspėtas, kad tikrai liks gyvas, tačiau skrendant lėktuvą sviediniai ir oro duobės gerokai pakratytų, R.Paksas tikriausiai vien to kratymo išsigąstų ir po kiekvieno jo rengtų savo galvoje referendumą bei klausinėtų savęs, ar nevertėtų atsisakyti tikslo ir geriau grįžti atgal.
Taip ir su ta mūsų Lietuvėle. Kartą nusprendę skristi į Vakarus, net ir žinodami, kad ten tikrai gyventi geriau ir saugiau, mes jau daugiau nei 20 metų kaskart sulaukiame įvairių oro duobių ir net apšaudymų, gundymų grįžti. Jeigu oro duobės būna labai gilios ir lėktuvą ima stipriau purtyti, kaip mat imame abejoti savo ketinimais. Iš tos baimės ir gimė referendumas dėl atominės elektrinės.
Ką reiškė tas referendumas? Buvo klausiama, ar norime toliau į Vakarus skristi savo degalais ar skrisdami ore pasipildysime degalų iš Rusijos lėktuvo. Pasirinkome antrąjį variantą. Dabar tik laiko klausimas, kada gausime nurodymą iš Rusijos, kuria kryptimi skristi, o jei ne – lėktuvo bakus užpildys vandeniu. Tada jau tikrai visi nersime stačia galva žemyn.
Tokio nesaugiai besijaučiančio piloto šantažui tinkami įvairūs būdai. Nuo prekių blokados pasienyje, tariamai žaliųjų organizacijų reikalavimo atsisakyti atominės energijos iki reikalavimo rengti referendumą žengiant net mažiausią žingsnį link tikslo, kurio siekti jau seniai nusprendėme.
Pakėlei koją žengti link skalūnų dujų, tik čiaukšt kokio nors šaltkalvio A.Salamakino strypu per blauzdas, ir sėdi sau toliau ramus apžergęs „Gazprom“ vamzdį maitintojėlį.
Galvoju, kad dabar būtų pats laikas Lietuvai įsiūlyti premjerą moterį. Tada kiltų toks chaosas, kokio nebūtų sukėlę A.Paulauskas, R.Paksas, B.Bradauskas ir A.Paleckis kartu paėmus. Kiltų dulkių debesys tiesiog lygioje vietoje ir net nežinia dėl ko.
Jau dabar D.Grybauskaitė įsižeidusi ignoruoja visus, net ir galingąjį JAV prezidentą B.Obamą, ir niekuo jai pakenkti nebegalintį ir ją įvairiomis progomis tik sveikinantį Lietuvos prezidentą V.Adamkų. Lyg tie vyrai kavą rytais jai į lovą privalėjo nešioti, bet to nedarė.
Moteriškai paslaptinga ir net moteriškai jautriai valstybės problemas sprendžianti Seimo pirmininkė L.Graužinienė užpyko ant prezidentės D.Grybauskaitės, kad pati neišlaikė vokiečių kalbos egzamino ir kad tapus Seimo vadove nesulaukė prezidentės sveikinimo.
D.Grybauskaitę atleisti iš darbo Seimo pirmininkė gal ir norėtų, tačiau negali, todėl pasirinko įžeistoms kaimietėms būdingą kerštavimo būdą – nuolat spjaudytis per tvorą į kaimynės pusę. Gal ims kokį kartą ir pataikys?
Visai ne tuos klausimus jai uždavinėjančią žurnalistę R.Miliūtę save valstybės vadove vadinanti L.Graužinienė, gerai pasitengusi (savo karjeros kaina), gal ir pervestų kokiam mėnesiui dirbti paprasta reportere, bet bijo LRT vadovo A.Siaurusevičiaus ir žurnalistų bendruomenės reakcijos. Ir taip jau L.Graužinienė dažniau pastebima ne kaip rimta politikė, o kaip linksmų klipų pajuokos objektas.
Premjerė moteris dar labiau praskaidrintų Lietuvos politinį gyvenimą, nes dvi valstybės vadovės dar šiaip taip išsitektų kad ir labai mažoje Marijos žemėje, bet trys – niekaip. Ir skiltų tada Lietuva į tris dalis.
Klaipėdos kraštą valdytų labiau Vakarų užsienio politika užsiimti linkusi D.Grybauskaitė. L.Graužinienė galėtų savo moteriška globa apglėbti Kėdainių pavietą ir visą vidurio Lietuvą, o tai kitai, trečiai, valstybės vadovei, tarkime, B.Vėsaitei, atriektume Rytų Lietuvos pakraščius ir paskirtume ją atsakingą už užsienio politiką su Rytais. Kad mūsų varškės sūreliai pasienyje nerūgtų.
Feministės dėl tokių mano įžvalgų tikriausiai supyks. Suprasčiau tokią reakciją, nes neleistinai įžūliai šaipausi iš aukštas pareigas valstybėje užimančių būtent moterų, kurios visą Lietuvos užsienio ir vidaus politiką baigia paversti smulkių moteriškų ambicijų įkaite.
Bet, mielos feministės, aš irgi esu tos valstybės pilietis ir turiu teisę bent viena šimtąją dalimi logiškai, o ne „moteriškai paslaptingai“ ir „moteriškai jautriai“ suvokti, kas dabar darosi D.Grybauskaitės ir L.Graužinienės galvose. Gal paaiškintumėte tą fenomeną?
