Pirmoji emocija, kurią pajutau sužinojęs apie naujienų agentūros BNS žurnalistų sulaikymą – pyktis.
Kodėl STT sulaikė būtent žurnalistus? Matant vaikams atliko kratas namuose, konfiskavo kompiuterius, valandų valandas tardė. Net jei tai yra įprasta procedūra, pasirinkta forma – baisi. Žiniasklaidos atstovus sulaikė lyg nusikaltėlius, įtariamus mokesčių grobstymu.
Naujienų agentūros BNS žurnalistai nepadarė jokio nusikaltimo. Jie net nepažeidė žurnalistikos etikos taisyklių. Jie atliko savo garbingą darbą – siekė, kad valstybei svarbi informacija taptų visuomenės nuosavybe.
Ir savo darbą jie atliko puikiai.
Juk ne žurnalistai atsakingi už VSD pažymų slaptumą. Dokumentas buvo adresuotas valstybės vadovams. Jie atsako už tos medžiagos saugojimą. BNS pranešime buvo aiškiai įvardyta – pažymą žurnalistai pamatė, o ne gavo. Kitaip tariant, kažkas papasakojo apie dokumento turinį.
Net mažaraščiui aišku, kad valstybės paslaptį atskleidė būtent svarbius postus užimantys politikai. Jie pasinaudojo ta informacija, kad pasiektų savo vidaus ir užsienio politikos tikslų. Kaip sakė profesorius Vytautas Landsbergis – pasiskiepytų nuo Rusijos nuodų.
Ar STT agentai krėtė Daukanto aikštės rūmus, Vyriausybės vadovo kabinetą, Seimo pirmininkės apartamentus? Ne. Juk tada tyrimas taptų ne teatrališku pasirodymu, bet ryžto ir drąsos reikalaujančiu darbu. Tokiu, kokio drąsiai imdavosi nepalaužiamas pareigūnas G.Sereika. Arba žurnalistas V.Lingys.
Iš kitos pusės. Ką tokio itin slapto ir sensacingo paviešino naujienų agentūra? Kokią valstybės paslaptį jie atskleidė?
Apie Rusijos vykdomą informacinį karą, provokacijas, įtaką Lietuvai jau seniai kalbėjo visa žiniasklaida. Naujienų portalas lrytas.lt, kuris nuolat rašo apie Kremliaus manevrus mūsų informacinėje erdvėje, jau seniai atskleidė, kaip veikia propagandos sistema.
Birželio mėnesį VSD pats prabilo apie tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos naudojasi Lietuvos politikais, žurnalistais, apžvalgininkais, vadinamosiomis patriotinėmis organizacijomis. O juk tai yra iš esmės ta pati informacija, kurią praėjusią savaitę paviešino BNS. Tai gal reiktų iškrėsti ir VSD agentų tarnybinius butus, atimti jų darbo priemones?
Man gėda. Gėda, kad tai vyksta mano valstybėje, kurios laisve, modernumu ir vakarietiškomis vertybėmis aš tikiu.
Tačiau Vakaruose tokie šiurpūs dalykai nevyksta. Ar Edwardo Snowdeno medžiagą paviešinę Vakarų žurnalistai sulaukė teisėsaugininkų kratų? Ne. Tai būtų akibrokštas visuomenei, nes žurnalistai yra viena svarbiausių demokratijos mechanizmo detalių.
STT pareigūnai devalvavo ne tik teisėsaugos autoritetą, pažemino visus garbingus pareigūnus, įžeidė visuomenę, demokratijos puoselėtojus ir žurnalistus. Jie sumenkino mūsų valstybės autoritetą.
Ar Lietuvos politikai ir diplomatai, kurie dalyvaus Vilniuje vyksiančiame Rytų partnerystės susitikime, galės iškėlę galvas ginti Ukrainos žmonių ir Julijos Tymošenko teises? Ar galės reikalauti, kad naujieji Gruzijos vadovai gerbtų buvusio prezidento Michailo Saakašvilio laisvę? Ar galės sarkastiškai šypsotis, kad Azerbaidžano prezidentu neva demokratiškuose rinkimuose vėl tapo Ilhamas Aliyevas?
Gal mūsų politikai galės jaustis lyg atstovautų vakarietiškoms vertybėms. Tačiau visi susitikimo dalyviai žinos, kad Lietuva yra valstybė, kurioje teisėsauga pasikėsino į svarbiausius demokratijos gynėjus.
