Valdovų rūmai baigti. Pradės statyti naują pilį ant Gedimino kalno?

Vilnieti, ar nori ant Gedimino kalno matyti pilį? Ar užtenka tik bokšto su plevėsuojančia vėliava ant sakraline tapusios kalvos?

Paminklosaugininkai kviečia miestiečius pareikšti norą, ką daryti su Aukštutinės pilies rūmų liekanomis ant Gedimino kalno: pastatyti kuo gražesnę pilį su rūmais bei trimis bokštais ir tai vadinti atstatymu ar ieškoti oresnio sprendimo.

Sostinės projektavimo ir restauravimo įstaigose yra sukurti trys projektai, ką daryti su rūmų liekanomis.

Pirmajame projekte siūloma grąžinti romantiškų griuvėsių vaizdą, kuris matomas XIX a. pabaigos nuotraukose. Tektų pašalinti nekokybišką sovietinių restauracijų metu sumūrytą mūrą, apsauginius čerpių stovus.

Antrajame projekte ketinama išsaugoti dabartinę rūmų apimtį, pašalinti tik suirusias, skylėtas plytas ir nekokybiškus mūrus. Nuo sienų viršaus reikėtų nuimti klaidinantį rūmų siluetą suteikiančius stogelius.

Trečiajame projekte siūloma atkurti menamą pilies siluetą. Ant išlikusių sienų išmūryti plonas mūro sienas ir pakelti sienų aukštį iki trečio aukšto. Būtų atkartotos istorinės langų angos ir išmūryti kampiniai bokšteliai, o fasaduose - gotikinai frontonai.

Viduramžiais sumūrytas tik pirmas dabartinės Gedimino pilies pastato aukštas. Sovietiniais laikais virš jo buvo sumūrytas antras aukštas.

Tačiau tuometiniai Lietuvos patriotų lūkesčiai, kad netrukus ant Gedimino kalno iškils visi rūmai, neišsipildė. Užuot statę trečią aukštą, statybininkai du aukštus uždengė čerpių stogu.

Šiuo metu šis statinys vadinamas paminklu sovietinei restauracijai.

Aukštutinės pilies rūmų atstatymo priešininkai tikina, kad nėra išlikusios patikimos informacijos kaip tie rūmai atrodė. Galbūt tokių žinių pavyktų rasti vėliau.

O kol kas gal užtektų pastatyti panašaus į buvusius rūmus statinį, kuris uždengtų išlikusius rūmų griuvėsius. Jis būtų panašaus tūrio bei silueto ir puikiai atrodytų apšviestas tamsiu paros metu. Beje, visi dailininkai, piešę Vilnių ir vaizdavę Gedimino kalną, brėžė vis kitokį pilies siluetą.

Lietuvos Nacionalinio muziejaus architektė Asta Meškauskienė ragina vilniečius apsispręsti, ar ant Gedimino kalno norėtų kažko panašaus į Valdovų rūmus ir Trakų pilį, o gal geriau turėti tikrą daiktą?

Jei būtų apsispręsta atstatinėti -- tai geriau atstatinėti visą pilį: ne vienus rūmus, o kartu ir tris bokštus. „Piliakalnį atkūrėme, gynybinis įrenginys matosi, bet ką vilniečiai nori ant jo matyti?“,–- klausė architektė.

Ar atstatytą pilį išlaikytų yrantis Gedimino kalnas? Restauratorius konstruktorius Jakovas Mendelevičius tikina, kad artimiausiu metu Gedimino bokšto griuvimo nepamatysime.

„Visi kalnai sugrius, tik vieni po 100 tūkstančių metų, kiti - po 300 tūkstančių metų“, - aiškina jis savo studentams.

Gedimino kalnas po truputį byra ir jį reikia nuolat prižiūrėti. Jei nieko nebus daroma - jis po truputį išnyks, bet tai - šimto tūkstančių metų perspektyva.

Konstruktorius prisiminė sovietiniais laikais vykusį kalno monitoringą, kurio metu buvo nustatyta, kad bokštas su vėliava slankioja po 1 milimetrą per trejus metus. Ar bokštas ir toliau slenka ir kuria kryptimi -- nežinoma. Bet kuo nors pagrįstų nuogąstavimų dėl kalno likimo nėra.

Šiuo metu ketinama vėl pradėti stebėti, juda Gedimino bokštas ar nejuda. „Man atrodo, kad bokštas stovi“,- juokėsi J.Mendelevičius.

J.Mendelevičius ragino nesibaiminti ir kalne per karą įrengtos vokiečių štabo slėptuvės.

Slėptuvės ventiliacinės šachtos vieta puikiai matosi ant Gedimino kalno, netoli tos vietos, kur stovėjo akmuo Žalgirio mūšiui atminti. Niekas nežino, kaip su ja elgtis. Apie penkiasdešimtus metus ji buvo nelabai tvarkingai užpilta smėliu.

„Niekas nežino, kas dabar ten darosi. Medinės konstrukcijos turėjo supūti, atsirasti oro ertmės. Tačiau, mano nuomone, jos nesudaro didelės grėsmės Gedimino kalnui. Tai - tik 1 procentas viso kalno tūrio“, - tikino konstruktorius.

Jo žiniomis, šiemet buvo rasti abu įėjimai įėjimai į buvusią slėptuvę. Jie yra 10 metrų virš kalno papėdės.

Kol vilniečiai apsispręs dėl būsimos pilies, ant Gedimino kalno ir jo papėdėje verda darbai.

Baigiama tvarkyti šiaurinė atraminė siena, šalinamas suiręs mūro sluoksnis, sienos viršus mūrijamas iš belgiškų rankų darbo plytų, kurių spalva beveik nesiskiria nuo autentiškų.

Kalno viršuje tvarkoma gynybinė siena, kurią lankytojai gerokai apardė, ridendami akmenis žemyn. Ten, kur dabar yra keistos paskirties statinys, bus įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios gėrėtis Vilniumi galės ir neįgalieji.

Pasakojama, kad sovietmečiu čia buvo įrengta pasiklausymo įranga, o visas statinys bandytas maskuoti kaip lauko tualetas. Pastatas stovi ant pietinio pilies bokšto pamatų.

Archeologų kasinėjimai rodo, kad jau XIII a. Mindaugo laikais Gedimino kalne yra buvusi medinė pilis. Priešingai, nei teigiama legendoje apie staugiantį vilką, Gediminas šią pilį tik perstatė arba bent sutvirtino. 1381 metų kronikose minimi Vilniaus pilies mūrai.

1419 m. Vilnius smarkiai sudegė. Manoma, kad po šio gaisro Vytautas Didysis pastatė gotikinę pilį.

Vladas Drėma knygoje „Dingęs Vilnius“ teigia, kad jau XIV amžiuje ant Gedimino kalno stovėjo Šv.Martyno bažnyčia, prie kurios buvo prisiglaudusi kunigaikščių rezidencija. Tai matyti dailininkų piešiniuose per kelis šimtus metų.

Žinoma, kad rūmuose dažnai lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras, Aleksandras Aukštutinėje pilyje buvo įrengęs arsenalą ir ginklų dirbtuves. Žygimantas Augustas Žemutinės pilies perstatymo metu į Aukštutinę pilį buvo perkėlęs didelį knygų rinkinį.

XVII a. pradžioje pilyje buvo įrengtas bajorų kalėjimas. Karo su Maskva metu 1655--1661m. pilis smarkiai nukentėjo ir nuo to laiko neatstatyta.