Jeigu prezidentė būtų pasakiusi, kad yra pasiruošusi atsakyti į visus dėl jos biografijos keliamus klausimus, visi lauktų naujienų, o nesulaukę numotų ranka.
Dabar šalies vadovės susirūpinusi veido išraiška ir įspėjantis tonas perša kitokią mintį: gal tikrai nėra dūmų be ugnies?
Iki šiol užuominos dėl D.Grybauskaitės biografijos baltų dėmių žiniasklaidoje daug dėmesio nesulaukė, tačiau netikėtas VSD pareiškimas ir ypač pačios prezidentės pareiškimas į gęstantį laužą šliūkštelėjo benzino.
Pabrėžtinai intensyvus, o gal ir tendencingas nutekintos informacijos tyrimas – į tai teisingai atkreipė dėmesį Seimo pirmininkė L.Graužinienė – irgi padidino ažiotažą ir vis dažniau piliečius verčia klausti: o kas ypač svarbaus toje pažymoje buvo pasakyta?
Jeigu D.Grybauskaitė kels savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, akivaizdu, kad šis epizodas nebus pamirštas, o biografijos tema užims vieną svarbiausių vietų rinkimų kampanijoje.
Nesunku nuspėti, kad daug ką domins ne pretendentės požiūris į gamtą, literatūrą ar Lietuvos istoriją, jau neminint užsienio politikos, o jos galimi ryšiai su KGB.
Kol vadovavau VSD, pradedant jo įkūrimu, apie D.Grybauskaitės ryšius su KGB nebuvau nei skaitęs, nei girdėjęs. Tiek pat težinau ir dabar. Neteko susidurti su D.Grybauskaite ir Sąjūdžio laikais.
Jos darbas aukštojoje partinėje mokykloje net po nepriklausomybės atkūrimo nėra nusikaltimas. Konservatoriai čia nemato net moralinės problemos. Ar gali apie D.Grybauskaitę pasirodyti naujos, netikėtos informacijos? Gali.
Pirmiausia nelauktos žinios gali ateiti iš buvusių bendradarbių. Lietuvoje tai mėgstamas „prisiminimų” žanras, ypač apie tuos, kurie pakeitė pažiūras.
Dauguma tos pačios mokyklos partinių archyvų yra iškeliavę „nežinoma kryptimi”.
Tikriausiai yra, kas kantriai sėdi prie jų ir rūšiuoja. O ką jau kalbėti apie Sąjūdžiui protestuojant išgabentus KGB archyvus? Lietuva liustracijos procesą baigė, Maskva ją tik pradės. Ir, žinoma, ne apie save.
Informacinis karas dar tik prasideda. Kaip jo akivaizdoje elgtis?
Vienintelis reagavimo būdas – viešumas. Gal tokia išvada ir keistai skamba iš buvusio slaptosios tarnybos vadovo lūpų, tačiau ji yra pagrįsta ne visada malonia patirtimi.
Ta patirtis byloja, jog, nepaisant net pačių griežčiausių saugumo priemonių, politinio pobūdžio slapta informacija anksčiau ar vėliau vis tiek pasieks žiniasklaidą. Viešomis tampa karinės, komercinės, net valstybių strateginės paslaptys, o politinės aktualijos slaptos neišsilaiko net kelias dienas.
Tai naujausių laikų technologizuotos ir elektronizuotos demokratijos rezultatas.
Valstybės paslapčių įstatymai sukurti klasikiniu modeliu ir slaptumo žymos vis dar dedamos ir ten, kur vis mažiau prasminga.
Ypač tai liečia informaciją apie valstybių politinį elitą ir pretendentus į politikos aukštumas.
Ko gero, net politikos naujokui gerai žinoma, kad bet kuri baltoji dėmė anksčiau ar vėliau bus atkapstyta, o slaptosios tarnybos vadovas ją dangstydamas pats paklius į politinių žaidimų spąstus. Jei pastarasis nenori tapti „iešmininku”, lemiamu momentu pats turi išeiti į viešumą ir pasakyti tai, kas jam atrodo svarbiausia.
Pagaliau tai nebūtų herojiškumo ar išskirtinio principingumo demonstravimas, o jau daugelyje demokratinių valstybių vis dažniau taikoma visuomenės informavimo praktika. Tačiau visur kyla savų specifinių klausimų, į kuriuos nelengva atsakyti.
Ką daryti su Rusijoje saugoma okupacinių laikų „jautria” informacija, kuri gali būti naudojama šantažo tikslais?
Nedaug valstybių su tokia problema susiduria. Kažkada tai buvo palikta spręsti visuomeninei Liustracijos komisijai. Tai buvo klaida.
Vadinamoji jautrioji medžiaga nėra tik bendradarbiavimas su KGB. Į ją įeina ir operatyviniai agentūriniai pranešimai apie daugelį iškilių Lietuvos asmenybių, kurios iki šių dienų yra aktualioje šalies politikoje.
Dažniausiai tai pikantiškos naujienos apie įpročius ar gyvenimo būdą. Per tarpinius asmenis jos bet kada gali pasirodyti dienos šviesoje.
Tokio tipo „naujienos” yra kur kas paveikesnės nei kokio nors mokslininko sovietiniais laikais pranešimas KGB apie savo išvyką į užsienį.
Tradiciškai valstybių vadovai tokią galimą informaciją siūlo iš anksto laikyti neteisinga, o jos skelbimą vertinti kaip nusikaltimą. Tai dar blogesnė pozicija nei ignoravimas.
Tbilisyje teko matyti internete platinamus Rusijoje pagamintus tekstus, psichologines „studijas” apie Gruzijos vadovus. Į juos oficialiai buvo mojama ranka ir aiškinama, kad tokiomis nesąmonėmis žmonės netiki. Bet, kaip paaiškėjo po rinkimų, žmonės tiki ir dar didesnėmis kvailystėmis.
Vienintelė šiuo atveju teisinga politiko laikysena – ramiai atsakinėti net į absurdiškiausius klausimus, nebauginti žiniasklaidos ir nestatyti į kvailio padėtį savo pavaldinių.
