„Vėl Kauno valdininkai ir nevykę architektai „pjauna grybą“, – piktinasi kauniečiai, žiniasklaidoje išvydę V.Putvinskio gatvėje rekonstruojamo daugiabučio nuotraukas. Dėl visa ko norėtųsi priminti, kad populiari frazė „pjauti grybą“ reiškia prastai ką nors daryti, nesąmones krėsti, išsidirbinėti, niekais užsiimti, neteisingai ar nelogiškai elgtis.
Kalbant apie tarpukariu statyto, nors į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir neįtraukto namo naują puošmeną, visos šios grybo pjovimo prasmės tinka. 2004 metais savo parašais namo antstato projektą palaiminę specialistai net patys nesigina, kad „pripjovė grybo“.
Buvusi Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno teritorinio padalinio specialistė, dabar Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja I.Grigaitienė nemato nieko bloga, kad būtent ji galėjo suderinti šio namo rekonstrukcijos projektą. Esą prieš devynerius metus jai buvo priimtini stogų-grybukų variantai, tik dabar antstatas atrodo drastiškai.
Nepalankią nuomonę apie dabartinius architektūrinius sprendimus ponia sako galimai susiformavusi žiūrėdama į blogus pavyzdžius, tarp kurių ryškiausias – garsusis „stiklainis“ savivaldybės panosėje.
Namo rekonstrukcijos projekto vadovė R.Razulevičienė taip pat jau negali pasakyti, ji pati sugalvojo, ar kažkas kitas pasiūlė būtent tokią konstrukciją užridenti ant daugiabučio stogo. Tačiau architektė prisipažįsta, kad dabar projektuotų kitokį pastato antstatą, nes neva pasikeitė aplinkybės.
Savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas R.Miliukštis to projekto išvis neprisimena, nors dabar jau žino, kad ten yra ir jo parašas. Šiandien valdininkas mano, kad jo palaimintas kylančio grybo vaizdas – „žiaurokas“. Tačiau R.Miliukštį ramina mintis, kad vis dėlto mūrinis grybukas yra geriau nei stiklainis.
Dabartinis KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas S.Stoškus augantį grybą ant V.Putvinskio 45-ojo namo stogo pavadino tragedija ir pradėjo tyrimą. Tačiau kas iš to – leidimas statyti išduotas, darbai juda. Net savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas N.Valatkevičius, kuris džiaugiasi, kad 2004-aisiais dar nebuvo skyriaus vedėjas, todėl parašo nesuraitė, sako, kad traukinys jau nuvažiavo.
Tiesą sakant, Kaune dažniausiai būtent taip ir atsitinka – kaltų imama ieškoti tada, kai traukinys jau būna nuvažiavęs. Prisiminkime Laisvės alėjoje prie pat centrinių savivaldybės rūmų išdygusį stiklinį antstatą ant jau pusšimtį metų stovinčio namo. Klaikų stiklainį valdininkai ir politikai savo panosėje „pastebėjo“ tik po to, kai kauniečiai į jį ėmė badyti pirštais.
Kilo triukšmas ir šnabždesys, kodėl solidus stiklainio architektas V.Juozaitis taip sumanė padaryti, tyrimo ėmėsi įvairios komisijos ir net teisėsauga. Savivaldybės komisija, daugiau nei metus tyrusi savo tarnautojų veiksmus, jokių pažeidimų nerado. Esą statybos leidimai rekonstrukcijai buvo išduoti pagal paveldosaugininkų pateiktas sąlygas ir su jais suderinus.
Šio pastato rekonstrukcijos projektą palaiminusių kultūros paveldo sargų veiklą tyrė ir teisėsauga, byla net pasiekė teismą. Tačiau visi trys į teisiamųjų suolą įsprausti tarnautojai išlipo iš stiklainio net kojų nesusibraižę. KPD Kauno teritorinio padalinio specialistės R.Gudienės veiksmuose nusikaltimo požymių teismas neįžiūrėjo, o to paties padalinio vadovei I.Vaškelienei, kuri suskubo išlėkti į užtarnautą poilsį, ir jos pavaldiniui L.Tarbūnui byla nutraukta dėl senaties. Ir stiklainis liko stovėti.
Šiandien nedaug kas prisimena ir dar vieną liūdnai pagarsėjusį – Kauno ponių Laimutės ir Birutės daugiabutį, kurį architektas A.Karalius pavadino „traukuliniu stiklainiu“. Nors prokurorai siekė jį nugriauti, teisėjai to daryti neleido.
Tačiau grįžkime prie V.Putvinskio gatvės „grybo“.
Vadinamųjų visuomenininkų aktyvistas jaunasis Kauno tarybos narys P.Mačiulis šią savaitę socialinio tinklo „Facebook“ profilyje pasiūlė kiek neįprastą kovos su keistu namo antstatu formą – pasidaryti iš popieriaus į grybus panašių galvos apdangalų ir juos nešioti. Jam pritarė ir iš Kauno į sostinę gyventi kažkodėl pabėgęs architektas A.Kaušpėdas. Esą tai būtų tylus protestas prieš miestą darkančius architektus ir jų architektūrinius sprendimus.
Skaitėte J.Marcinkevičiaus poemą vaikams „Grybų karas“? Lauksime miesto gatvėmis žingsniuojančių „grybų“ ir šio karo pabaigos.
„Laikinoji sostinė“
