Ši tarnyba seniai garsėja pomėgiu daryti psichologinį spaudimą jų tyrimuose figūruojantiems asmenims.
STT jautį už ragų įprastu šiurkščiu stiliumi griebė ir dabar, kai prokurorai jai pavedė atlikti tyrimą dėl praėjusią savaitę žiniasklaidai nutekintos slaptos Valstybės saugumo departamento (VSD) informacijos.
Faktas, kad teisėsauga nedelsdama pradėjo tyrimą, nėra kuo nors išskirtinis. Tai ji tiesiog privalo daryti, kai viešumoje pasirodo informacija, pažymėta grifu „slaptai”.
Tiesa, VSD pažymoje apie tai, kad Rusija neva ketina kompromituoti prezidentę D.Grybauskaitę, vertinant blaiviai, nėra nieko tokio, dėl ko vertėtų ją įslaptinti. Tai pripažino ir kai kurie politikai.
Bet pradėjus tyrimą iš karto prasidėjo keistenybės.
Pirmiausia sunku paaiškinti, kodėl tyrimą prokuratūra pavedė atlikti būtent STT, kuri pirmiausia turi tirti galimą politikų korupciją. Juk imtis tyrimo galėjo patys prokurorai arba pasitelkti policiją.
Beje, prokurorai STT kvietėsi į pagalbą ir tirdami žinių apie banko „Snoras” uždarymą paskleidimą. Agentai ne kartą tardė būrį tai paskelbusio „Lietuvos ryto” redaktorių ir žurnalistų, spausdami juos padaryti mirtiną nuodėmę – atskleisti informacijos šaltinį. Tačiau „Lietuvos rytas” atsilaikė.
Žurnalistus STT užgriuvo ir pastarosiomis dienomis, o jų elgesys su VSD pažymą paskelbusiais agentūros BNS darbuotojais buvo skandalingas.
Tai ir agentų apsilankymai žurnalistų namuose, ant kojų sukeliant jų šeimas, ir vizitai į darbovietę, ir žurnalistų išvesdinimas iš Seimo, ir paimti jų kompiuteriai, ir valandų valandas trukusios apklausos.
Vargu ar tokie tyrimo metodai padės greičiau rasti tų, kurie nutekino informaciją savo pareigą atlikusiems žurnalistams, pėdsakus.
Kita vertus, tokie Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios Lietuvos jėgos struktūrų veiksmai neabejotinai gali būti įvertinti kaip žiniasklaidos persekiojimas ir pakenkti visos valstybės reputacijai. Tad nereikia jokių Rusijos pastangų – kompromituojamės patys.
Jau ir be tokio informaciją paskelbusių žurnalistų spaudimo aišku, kad nutekinimo gijos greičiausiai veda į instituciją, kuriai tos VSD pažymos paviešinimas buvo labiausiai reikalingas ir naudingas – į Prezidentūrą.
Kai kurie politikai šią versiją dėstė visiškai atvirai.
Pavyzdžiui, Seimo narys konservatorius N.Puteikis „Lietuvos ryto” televizijos eteryje tiesiai pareiškė, kad informaciją nutekino D.Grybauskaitės patarėja D.Ulbinaitė.
Agentai apklausė ir Prezidentūros, ir Vyriausybės valdininkus, tačiau tik prabėgus kelioms dienoms po pažymos paskelbimo.
Pirmiausia STT ėmėsi parlamento. Su Seimo valdininke, atsakinga už įslaptintos informacijos apsaugą, agentai elgėsi panašiai kaip ir su BNS žurnalistais – užgriuvo jos namus naktį.
Tai suteikė progą Seimo pirmininkei L.Graužinienei vėl kibti į atlapus prezidentei. „Darbiečių” vadovė pareiškė, kad ne tik STT veiksmai, bet ir visa istorija yra nukreipta prieš Seimą, ir leido suprasti mananti, jog tam diriguoja Prezidentūra.
Regis, taip mano ir daugiau Seimo narių. Jie ne tik audringai piktinosi teisėsaugos veiksmais prieš žurnalistus.
Užvakar parlamentarai savaip davė grąžos Prezidentūrai, staiga nusprendę dar kartą rimtai papešioti vieną uoliausių prezidentės statytinių generalinį prokurorą D.Valį.
Skubos tvarka buvo pateiktos, apsvarstytos ir palaimintos grupės Seimo narių pateiktos pataisos, kuriomis įstatymas papildytas teiginiu, kad prezidentė, Seimui nepatvirtinus Generalinės prokuratūros veiklos ataskaitos, gali atleisti šios institucijos vadovą.
Dabartinės situacijos tokia pataisa iš esmės nekeičia. Priedermė atleisti generalinį prokurorą ir anksčiau, ir dabar priklauso prezidentui, kuris gali neatsižvelgti į Seimo siūlymus.
Todėl D.Grybauskaitė tik pakartojo, jog Seimo neklausys, niekinamai pareiškusi, kad jo valia yra paremta teisiamos Darbo partijos balsais, be to, tokie parlamento sprendimai yra antikonstituciniai ir naikina teisėsaugos nepriklausomybę.
Iš tiesų žaibiškai priimtas pataisas stipriausiai rėmė būtent Darbo partija, o socialdemokratai ir toliau blaškėsi.
Vadinasi, toliau galima pagrįstai įtarti, kad tiek „darbiečių”, tiek jų šalininkų užmojus įkąsti prezidentei ar teisėsaugai lemia ne tik noras parodyti raumenis, bet ir partiniai sumetimai.
Pavyzdžiui, tarp pataisų teikėjų buvusių „Drąsos kelio” atstovų vedlė, į JAV pabėgusi eksteisėja N.Venckienė pagaliau pasiprašė ten politinio prieglobsčio, nes prokuratūra ją kaltina net keliais nusikaltimais.
Nenuostabu, kad D.Valys seniai tapo vienu pagrindinių „violetinės partijos” taikinių.
Kita vertus, Seime jau mėnesį guli generalinio prokuroro prašymas vėl naikinti Darbo partijos dvasinio vadovo V.Uspaskicho neliečiamybę. Pastarojo statytinė L.Graužinienė tą prašymą buvo tiesiog nugrūdusi į stalčių.
Neatmestina, kad D.Valio klibinimas gali būti viena V.Uspaskicho gynimo ir laiko vilkinimo taktikos, kurią seniai naudoja „darbiečiai”, dalių.
Apibendrinant visa tai galima pasakyti, kad sumaištis valstybėje nesiliauja.
O politikams talžant vienam kitą šį kartą įžūlių smūgių kliuvo ir žiniasklaidai, atliekančiai savo misiją.
Apžvalgininkas
