Keturi nuteisti policininkai, dar penkiems iškeltos baudžiamosios bylos arba pradėti tarnybiniai patikrinimai dėl galimo piktnaudžiavimo, surinkta daugybė operatyvinės informacijos apie korumpuotus Kauno pareigūnus. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Atrodytų, tokiais savo darbo rezultatais galėtų didžiuotis bet koks Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) operatyvininkas.
Tačiau daugiau kaip metus su Kriminalinės policijos Imuniteto tarnyba ir Generalinės prokuratūros pareigūnais bendradarbiavęs slaptasis agentas 54 metų kaunietis Valdas Valiūnas – nusivylęs.
„Korumpuoti Kauno policininkai iš tiesų daro nusikaltimus, tačiau juos gaudantys pareigūnai tampa nusikaltėliais.
Talkindamas jiems pamačiau, kad pagrindiniai jų darbo metodai – rengti provokacijas, klastoti įkalčius ir meluoti teisme. Išties apmaudu, kad buvau įtrauktas į šią nelegalią veiklą”, – nuoskaudą liejo V.Valiūnas.
Prabilti apie ypač slaptą teisėsaugos darbo pusę V.Valiūnas ryžosi po ilgų dvejonių. Jis puikiai suprato, kad po publikacijos įgis daugybę priešų. Jais taps ir jo pastangomis nuteisti ar iš darbo atleisti Kauno policininkai, ir juos gaudę pareigūnai.
– Kodėl pradėjote bendradarbiauti su korumpuotus policininkus gaudančiais Kriminalinės policijos biuro tuometės Korupcijos kontrolės tarnybos pareigūnais? – „Lietuvos rytas” paklausė V.Valiūno.
– Matyt, buvau idealistas. Mačiau, kokia korumpuota Kauno policija, ir naiviai tikėjau, kad galiu ką nors pakeisti.
Tačiau greitai pastebėjau, kad, norėdami sugauti kyšininkus, Korupcijos kontrolės tarnybos pareigūnai kartu su prokurorais patys daro nusikaltimus, o į juos įtraukia ir mane.
– Kokie tai nusikaltimai?
– Įstatymai draudžia provokuoti žmogų duoti kyšį. Tačiau kyšininkus gaudantys pareigūnai užsiėmė vien provokacijomis ir išmokė mane, kaip tai daryti.
Tais atvejais, kai įkalčių nebūdavo užtektinai, jie net klastodavo garso ir vaizdo įrašus.
Pritaikius tokius darbo metodus, galima už grotų pasodinti bet kokį, net ir patį doriausią žmogų.
– Kam pirmajam jūs pranešėte apie korumpuotus policininkus?
– Apie tai, kad iš Kauno turgavietėse nelegaliai cigaretėmis ir spiritu prekiaujančių žmonių policijos pareigūnai ima duokles, papasakojau vienam buvusiam Valstybės saugumo departamento pareigūnui.
Jis ir patarė kreiptis į Korupcijos kontrolės valdybą, garantavo, kad jos pareigūnai yra atsidavę darbui ir principingi.
Kai viską papasakojau Kauną kuruojančiam šios tarnybos pareigūnui Giedriui Kalvaičiui, buvau pristatytas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorams.
Tuomet ir aptarėme veiksmų planą – prokurorai man patarė pačiam kuo dažniau sukinėtis turguje ir vaizduoti cigarečių prekeivį.
Pareigūnai garantavo, jog galiu drąsiai prekiauti kontrabandiniais rūkalais, – jie padarys viską, kad man nebūtų paskirta jokių baudų.
Tuometis prokuroras Mindaugas Dūda man asmeniškai garantavo, kad jei ir man bus paskirta kokia bauda, kreipsis į Vilniaus apylinkės teismą ir ji bus panaikinta.
„Svarbiausia – tu nesitrauk. Jei pradėjome, tai eikime iki galo – reikia Kaune iškapoti kyšininkus”, – įtikinėjo M.Dūda.
Per tą pokalbį G.Kalvaitis net pažadėjo, kad po sėkmingos operacijos mane pristatys valstybiniam apdovanojimui.
– Daug prisidėjote, kad buvo nuteisti keli policininkai. Tad ar gavote tą valstybinį apdovanojimą?
– Koks dar apdovanojimas – buvau šlykščiai apgautas.
Operacijose kartu su pareigūnais praleidau daugybę laiko, apleidau verslo reikalus, savo pinigus mokėjau duoklių reikalavusiems policininkams.
Kas man visa tai kompensuos? Kai tam pačiam prokurorui M.Dūdai užsiminiau apie pažadus, per tyrėją Rūtą Svirnelienę išgirdau atsakymą: „Jis man nei draugas, nei giminė.”
– Tai po instrukcijų prokuratūroje ir tapote cigarečių prekeiviu?
– Koks ten prekeivis – atsinešdavau dėl akių kelis pakelius. Stengiausi bendrauti su tikrais prekeiviais, aiškinausi, kokias duokles ir kam jie moka.
Paaiškėjo, kad į pareigūnų rankas plaukia išties didelės sumos. Prie butelio įsikalbėjau su tokiu Arlendu, kurį visi vadino Storu.
Jis pasakojo apie sunkų kontrabandinių cigarečių prekeivio gyvenimą, guodėsi, jog per šešerius metus policininkams sumokėjo tiek duoklių, kad galėtų nusipirkti gerą butą Kaune.
Kartais prisigėręs ir apimtas nevilties vidury turgaus jis imdavo spardyti cigarečių dėžes ir šaukdavo: „Užkniso viskas negyvai – komisarus šerk, jų žmones šerk, o iš ko pačiam gyventi?”
Kiti prekeiviai susirinkdavo aplink siautėjantį Storą ir krizendavo iš tokių vaizdų.
Suartėti su Storu man patarė ir Korupcijos kontrolės tarnybos pareigūnai.
Jie domėjosi jo pažįstamu – Kauno policijos komisariato Centro policijos nuovados viršininku Povilu Mazuru.
Išties kai P.Mazuras atvykdavo į turgų, tik Storui paduodavo ranką.
Tas laimingas girdavosi šia pažintimi ir dar pasiūlydavo galintis per P.Mazuro žmoną, tuometę Kauno apylinkės teismo teisėją, pareguliuoti baudas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų.
– Tai ar pavyko per šį prekeivį surinkti informaciją apie P.Mazurą?
– Dėl ilgo Storo liežuvio visa operacija nuėjo šuniui ant uodegos. Suvedžiau šį prekeivį su G.Kalvaičiu, jie ilgai kalbėjosi, derino įvairias detales dėl P.Mazuro ir jo žmonos.
Tačiau užteko Storui prisigerti, ir jau visas turgus klegėjo, kad jį užverbavo Policijos departamento komisarai.
– O kaip jūs? Ar turgaus prekeiviai suprato, kad ir jūs vykdote specialią Policijos departamento užduotį?
– Tuomet niekas nesuprato. Gal tik Storas kažką nujautė.
Šiaip aš ten buvau kaip savas, tad ant manęs užkibo ne tik duoklių reikalaujantys policininkai, bet ir turgaus reketininkai – nusikaltėlių šulo Metro grupuotė.
– Ar bendravote su Korupcijos kontrolės tarnybos pareigūnais, kai jau pribrendo laikas mokėti duokles?
– Ne kartą. Viską papasakojau apie duoklių reikalaujančius policininkus. Aptarėme planą, kaip elgtis.
Tas pats M.Dūda kartu su Korupcijos kontrolės tarnybos pareigūnu Mantu Krištaponiu ir tyrėja R.Svirneliene mane ne kartą instruktavo.
Jie sakė, kad jau praėjo tie laikai, kai pinigų pareikalavę kyšininkai sutartu laiku ateina į sutartą vietą.
Prokuroras M.Dūda pažadėjo, jog jie patys pasirūpins tinkamu susitikimu, kad policininkas nebijotų imti kyšio.
Vėliau šie žodžiai išsipildė – nors buvau apginkluotas reikiama garso ir vaizdo aparatūra, nė vienas policininkas į jų pačių paskirtą susitikimo vietą neatėjo paimti pinigų.
– Tai kaip tada perduodavote pinigus?
– Kyšių reikalaujantys policininkai mane užklupdavo netikėtai – užblokuodavo mašiną kelyje, nepranešę atvykdavo į namus. Blogiausia, kad tuomet neturėjau nei vaizdo įrašymo aparatūros, nei žymėtų pinigų.
Daviau savų – supratau, kad jei neduosiu, kitą kartą patys nepaims. Taip beveik 2 tūkstančiai litų ir nuplaukė. Niekas man jų negrąžino.
– Tačiau perdavėte ir žymėtų pinigų, viską įrašėte...
– Taip. Buvo nutarta surengti tokius susitikimus, kad jie atrodytų lyg atsitiktiniai. Prieš juos aš buvau instruktuojamas, kaip turėčiau kalbėti.
Man buvo paaiškinta, kad sutikęs policininką turiu atsargiai pasiūlyti paskolinti pinigų ar pasiguosti, jog susipykau su žmona ir neturiu kur laikyti pinigų, ir pan.
Svarbu bet kokiu pretekstu perduoti pinigus. Pats M.Dūda net siūlė man, kad jausčiausi drąsiau, parepetuoti tokį pokalbį su juo.
– Ar jums tuo metu nekilo minčių, kad taip esate ruošiamas provokuoti įtariamus kyšininkus?
– Tai supratau gerokai vėliau. Pareigūnai rengė akivaizdžias provokacijas ir mane į jas įtraukė.
Viena, kai iš tavęs šiurkščiai reikalaujama pinigų, ir visai kas kita, kai tu pats bandai jų brukti.
Kas gali atsilaikyti, kai kišami pinigai?
Esu įsitikinęs, kad panašiai provokuoti buvo mokomi ir kiti šios tarnybos, o gal ir STT talkininkai.
Tuo ir pats įsitikinau. Kartą, kai mašinoje sėdėjome su G.Kalvaičiu, jam paskambino moteris ir guodėsi, kad Kauno Centro policijos komisariato tyrėjas Darius Drabavičius niekaip nenori „skolintis” pinigų.
Vėliau paaiškėjo, kad ši moteris vis dėlto padavė tyrėjui 200 litų, o jis buvo nuteistas. Teismas nepatikėjo pareigūno aiškinimu, kad pinigus skolinosi.
– Vienas jūsų dėka nuteistas pareigūnas – Kauno rajono kriminalinės policijos tyrėjas Albertas Gališanskis. Bylos duomenimis, 1000 litų kyšį jūs jam perdavėte netoli „Senukų” prekybos centro esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Kaip tai įvyko?
– Kaip sakiau, prokurorai stengėsi surengti atsitiktinį susitikimą. Per operaciją iš Vilniaus keliomis mašinomis suvažiavo pareigūnai. Mes susitikome netoli VI forto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje.
Dalis ekipažų nuvažiavo sekti A.Gališanskio, o aš su dviem pareigūnais ir įrašymo aparatūros techniku laukiau nuošaliau mašinoje.
Technikas mane aprengė specialiu švarkeliu, kurio sagose buvo įmontuotos vaizdo kameros. Po švarkeliu buvo paslėpta ir kitokios įmantrios, daugybe laidelių suraizgytos aparatūros.
Net ir technikas turėjo gerokai pavargti, kol ją sujungė, kad veiktų, – aparatūra labai sudėtinga ir brangi.
Ji veikė taip, kad man išėjus automobilyje likę pareigūnai net ir per nemažą atstumą tiesiogiai matė ir girdėjo, ką aš veikiu.
Mes kantriai laukėme, o sekliai nuolat informuodavo, ką veikia ir kur yra A.Gališanskis. Tačiau tąkart operacija nepavyko – tyrėjas buvo arba darbe, arba susitikinėjo su žmona. Sekliai aiškino, kad netinkama proga perduoti pinigus.
Operaciją teko pakartoti kitą dieną. Pareigūnai atvyko jau kitomis mašinomis.
Važiuojant miesto link į balą įkrito silpnai pritvirtintas automobilio valstybinis numeris (matyt, kaskart numeriai buvo keičiami). Pats bridau į vandenį, prisukinėjau tuos numerius. Kostiumuoti pareigūnai sėdėjo mašinoje ir krizeno.
Tačiau tą dieną laukimas pasiteisino – sekliai mums pranešė, kad A.Gališanskis važiuoja į prekybos centrą „Senukai”. Tuomet ir man buvo nurodyta savo automobiliu ten vienam nuvykti.
Likę pareigūnai A.Gališanskį sekantiems kolegoms pranešė: „Leidžiame žmogų.” Tai reiškė, kad aš pajudėjau „Senukų” link.
Prekybos centre elgiausi griežtai pagal G.Kalvaičio instrukcijas – nusipirkau kelias smulkmenas ir apsimečiau, kad atsitiktinai susitikau eilėje prie kasų stovintį tyrėją.
Iš pradžių kalbėjau apie nereikšmingus dalykus, o vėliau, kai jis apsiramino, užsiminiau, kad galėčiau paskolinti pinigų. Pasiūliau nueiti kur nors į nuošalesnę vietą. A.Gališanskis pakvietė į savo mašiną. Ten jam ir padaviau žymėtus pinigus.
Netrukus A.Gališanskis buvo sulaikytas. Jis buvo įsitikinęs, kad pasiskolino pinigų, ir iš pradžių savo sulaikymą net palaikė kolegų pokštu.
– Teismai tokius pinigų perdavimo metodus traktuoja kaip provokaciją ir dažniausiai išteisina kaltinamuosius.
– Teisme pareigūnai paprasčiausiai pamelavo. Jie kategoriškai neigė, jog sekė A.Gališanskį, – tvirtino atsitiktinai atvažiavę į Kauną, kai buvo perduoti pinigai.
Jie aiškino, kad man kelioms dienoms buvo davę įrašymo aparatūrą. Nors iš tiesų šios itin brangios technikos net kelioms minutėms man vienam nepalikdavo. Aš be jų specialisto net nemokėčiau jos įjungti.
Jeigu teisiamojo advokatai būtų pareikalavę, kad pademonstruočiau, kaip įjungiama aparatūra, net ir kankinamas to nebūčiau padaręs.
– Na, o kodėl A.Gališanskio teismo nuosprendyje nieko nekalbama apie tai, kad jam pinigus paskolinote, – tai taip pat turėtų iš esmės keisti bylos esmę?
– Teismui perduotame garso įraše kažkodėl dingo tyrimui netinkanti kalba apie pinigų paskolinimą, nors būtent taip aš kalbėjau.
Įrašymo aparatūra labai gera – girdėti menkiausias garsas, tačiau klausantis įrašo teisme netikėtai atsirado tarpai arba sunkiai suprantamos vietos, buvo pakeisti žodžiai.
– Norite pasakyti, kad teismui buvo perduotas suklastotas įrašas?
– Toks įspūdis susidarė, nors prie manęs jie neklastojo.
Beje, ir kituose įrašuose dingdavo daug, mano galva, reikšmingų momentų.
Pavyzdžiui, kai bendraudavau su Dainavos policijos komisariato tyrėju Mindaugu Jakučiu, jis pasakojo daug pikantiškų detalių apie savo ryšius su Kauno policijos vadovu Algirdu Kaminsku. Tačiau teismui pateiktuose įrašuose šie epizodai dingdavo.
– Geriausiu 2010 metų Kauno policininku pripažintas M.Jakutis – dar vienas jūsų dėka nuteistas pareigūnas.
Ar ir prieš jį buvo naudojami tokie patys metodai?
– Taip. Jis taip pat buvo sekamas, o aš laukiau su kitais pareigūnais mašinoje.
Kai M.Jakutis atvažiavo į turgų, mane pasiuntė perduoti pinigų. Tačiau tąkart jo nesulaikė.
Gal todėl, kad nepavyko nufilmuoti, kaip perduodu 400 litų. Vaizdo įraše tik matyti, kaip aš skaičiuoju pinigus.
Po kelių dienų vėl sekė M.Jakutį – vėl mane pasiuntė „atsitiktinai” susitikti ir perduoti pinigus, tačiau tąkart jis kažkodėl pinigų nepaėmė.
Net ir po to, kai M.Jakutis nepaėmė pinigų, mane dar kartą siuntė pas jį. Tačiau operacijos dieną šis pareigūnas niekur nėjo iš savo kabineto Dainavos policijos komisariate.
Prokurorui M.Dūdai trūko kantrybė ir jis nurodė man eiti tiesiai į komisariatą ir ten perduoti pinigus. Tačiau M.Jakutis man tiesiai rėžė, kad esu nepatikimas, ir net nesileido į kalbas.
Tada supratau, kad kyšininkų gaudytojai visiškai nesiskaito su manimi, – patys gerai žinojo, jog informacija apie mane, kaip agentą, nutekėjo, ir vis tiek siuntė.
Vėliau man tas vizitas į Dainavos komisariatą atsirūgo – M.Jakučio kolegos pagavo mane, kai buvau vienas, ir lyg kokią beždžionę uždarė į komisariato narvą. Po to dar surašė administracinių teisės pažeidimų protokolą, nors nieko draudžiamo nedariau.
– Ar M.Jakučio teisme buvo parodyti tie epizodai, kai jis atsisakė imti pinigus?
– Ne. Kiek pamenu, pareigūnai paaiškino, kad tuos įrašus sunaikino kaip nereikšmingus bylai.
– Ar bandėte pareigūnams paaiškinti, kad kai kurie jų darbo metodai neteisėti?
– Bandžiau, tačiau jie tik pasišaipė. Vienas net ėmė gąsdinti, kad jeigu nenutilsiu, mane paprasčiausiai nušaus.
– Dirbant su Imuniteto tarnybos pareigūnais jums pavyko surinkti informacijos apie keliolika korumpuotų Kauno policininkų, tačiau ne visiems jiems buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Ar jūs domėjotės, kodėl vieniems keliamos bylos, o kiti lieka sausi?
– Iš tiesų daug korumpuotų policininkų išlipo sausi iš balos.
Aš pats padariau įrašą, kai pas vieną mano kolegą turgaus prekeivį atėjo vyriausiasis postinis ir savo viršininko vardu paėmė mėnesinę 400 litų duoklę.
Vėliau to prekeivio namo kieme Korupcijos kontrolės tarnybos pareigūnai slapta įrengė įrašymo aparatūrą ir dar kartą nufilmavo tą patį viršininką, imantį pinigus.
Tačiau ikiteisminis tyrimas nei kyšio davėjo, nei ėmėjo atžvilgiu nebuvo pradėtas. Jie iki šiol sėkmingai dirba.
Nufilmuotas buvo ir vienas ekonominės policijos tyrėjas, nurodžiau bent penkis asmenis, mokėjusius jiems duokles.
Visos šios informacijos pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau netikėtai nei iš šio, nei iš to nutrauktas. Klausiau tyrėjos R.Svirnelienės – kodėl? O ji – ai, kam čia tų bylų, jų ir taip užtenka.
Ir tokių pavyzdžių ne vienas.
– O ką jums pačiam davė toks bendradarbiavimas su Korupcijos kontrolės tarnybos pareigūnais? Jie juk dirbo savo darbą ir gaudavo algą. O ar jums buvo mokamas koks nors atlyginimas?
– Vienintelį kartą gavau 400 litų. Kai pasirašinėjau, jog gaunu šiuos pinigus, netyčia tarp krūvos dokumentų pastebėjau, kad yra ir daugiau tokių lapų, kuriuose už mane kažkas buvo pasirašęs.
Nenoriu tvirtinti, kad kažkas pasiėmė man skirtus pinigus, bet tai, jog operatyvinei veiklai skirtų pinigų panaudojimas visiškai nekontroliuojamas, – akivaizdu.
Nepaklusnius auklėjo smūgiais
* V.Valiūnas, patikėjęs, kad Drąsiaus Kedžio šalininkai kovoja už teisingesnę visuomenę, buvo įstojęs į jų gretas. Tačiau greitai nusivylė.
* „Radikaliųjų D.Kedžio šalininkų prašiau nesivadovauti emocijomis, nekurti sąmokslo teorijų, o viską spręsti teisiškai. Už tai sulaukiau smūgių”, – prisiminė V.Valiūnas.
* 2012 metų birželio 18-osios vakarą, kai D.Kedžio rėmėjų būrys susirinko šlaite prie Aleksoto tilto, viena aktyvistė pareiškė V.Valiūnui, kad jis yra nepatikimas.
* Moteris parodė ranka į netoliese stovintį 65 metų vyriškį, kuris vaikščiojo su ramentais. D.Kedžio šalininkai jį praminė Snaiperiu. Prie šio vyro priėjęs V.Valiūnas paklausė, kas apie jį skleidžia kalbas.
* Vyriškis pakvietė V.Valiūną važiuoti drauge pas kitą D.Kedžio sekėją, kuris esą apie jį gali daug papasakoti.
* Po 10 minučių jie, vykdami skirtingais automobiliais, pasiekė nuosavų namų kvartalą, esantį Panemunės rajone.
* Vyrai patraukė prie vieno namo, bet ieškomo žmogaus nerado. V.Valiūnas ruošėsi važiuoti namo, bet sėdėdamas savo mašinoje prie vairo sulaukė išpuolio.
* Invalidas, stovintis lauke, per atidarytą priekinį langą netikėtai dūrė V.Valiūnui metaliniu ramentu – regis, norėjo jį suvaryti tiesiai į smilkinį.
* V.Valiūnas suspėjo palenkti galvą, todėl lazda prakirto ne smilkinį, o pakaušį.
* Agresyvus D.Kedžio gerbėjas be paliovos ėmė badyti lazda V.Valiūnui galvą, rankas, nugarą, iš sužeistų vietų pasipylė kraujas.
* Po vieno smūgio V.Valiūnas suspėjo pagriebti ramentą ir jį atėmė. Paskui užvedė mašiną ir pabėgo.
* „Violetinėje stovykloje yra daug nestabilios psichikos žmonių. Jie kalbėdavo, kad reikia veikti taip, kaip Norvegijoje veikė teroristas Andersas Behringas Breivikas – ginklu, o ne protestais.
* Snaiperiu pramintas vyras – vienas radikaliausių D.Kedžio rėmėjų, su kuriuo man teko ne kartą ginčytis”, – pasakojo V.Valiūnas, kuriam tada medikai diagnozavo galvos traumą.
Teismas neaptiko provokacijos požymių
* Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininko pareigas laikinai einantį Darių Saveikį vakar nustebino buvusio slaptojo agento kalbos apie policininkų rengtas provokacijas.
* „G.Kalvaitis ir M.Krištaponis iš tiesų dirba mūsų tarnyboje, bet neįsigilinęs aš negaliu patvirtinti ar paneigti, kad jie bandė įvelti agentą į provokacijas. Bet vien tas faktas, kad teismas provokacijos požymių neįžvelgė, rodo, jog jie jokių neteisėtų veiksmų neatliko”, – sakė D.Saveikis.
* Pareigūnas kategoriškai neigė ir tai, kad jo pavaldiniai galėjo klastoti ar trinti įrašus: „Jeigu kam kyla abejonių dėl įrašų tikroviškumo, gali kreiptis į teismą, kad jis skirtų ekspertizę. Tuomet ir paaiškėtų, ar tie įrašai buvo suklastoti.”
