Visų pirma, todėl, kad jau parašė visi kiti (nes mes, žurnalistai, dažniausiai solidarūs), ir jei aš tą patį pakartočiau, atrodyčiau kaip papūga be jokių savo minčių. Žinoma, daugelis jūsų būtent taip apie mane ir galvojate.
Antra, čia kaip ir viskas aišku: ne, Lietuva dėl to nepavirto Rusija, ne, tai nereiškia, kad pas mus žodžio laisvė ir žurnalistų teisių apsauga tokia pat, kaip Zimbabvėje.
Teisėsauga, regis, stengėsi dirbti, na, ir vietoje rezonansinės bylos prisidirbo rezonansinį tyrimą (ta prasme, kad visi dabar apie tai kalba – aš esu tikras, STT turbūt gailisi savo veiksmų). Visa atmosfera nesveika: pakanka pažiūrėti, kas darosi parlamente dėl generalinio prokuroro.
Antra vertus, kitaip turbūt ir būti negali, kai dvi iš valdančiosios koalicijos partnerių su teisėsauga, apkaltomis, imunitetų praradimais ir tarptautinėmis paieškomis pažįstamos ne iš nuogirdų. Kritinė masė formuoja nuotaikas: paleisk kur nors mokyklos valgykloje groti kalinių romantikos dainas (vadinamąjį „šansoną“), ir, žiūrėk, jau po kelių mėnesių auklėtiniai pradės puoštis tatuiruotėmis su spygliuota viela, grotomis ir nuogomis undinėmis. Taip ir čia.
Kalbant apie tą informacijos nutekinimą, čia yra dar viena bėda, kurios kažkaip niekas nepastebėjo. Visa panika ir staigūs judesiai dėl tos informacijos yra būtent todėl, kad bet kokios (ne tik valstybinės svarbos) informacijos konfidencialumas yra Lietuvoje, deja, nepaliestas progreso.
Mums žymiai geriau sekasi statyti kelius, namus ir tiltus, auginti kviečius, virti alų ir užsiimti panašia veikla, skirta daugiau rankoms. Taip yra todėl, kad mes esame kaimiečiai net ne širdies gilumoje, o bet kurioje širdies vietoje, o taip pat plaučiuose, kepenyse ir kalbos padarguose.
Kaimietis yra bendruomenės padaras, kuris visus aplinkui mato, viską apie aplinkinius žino, turi nuomonę. Jis netgi iš esmės nelabai priešinasi, kad apie jį visi viską žinotų. Kolektyvinis gyvenimas viešumoje yra ne toks įprotis, kurio galima lengvai atsikratyti. Dar sunkiau, kai atsikratyti niekas nė nebando.
Papasakosiu tokį atvejį, kai prieš kokius pusantro dešimtmečio viena biudžetinė įstaiga man mokėjo honorarus už tam tikrus darbus. Vilniuje atsidariau sąskaitą viename iš bankų, kuris dar tuomet šalyje buvo labai naujas ir turėjo vos du ar tris skyrius. Įstaigos buhalterei mano nurodyti banko duomenys pasirodė neįprasti (ji buvo pratusi daugiausia siuntinėti pinigus į tais laikais buvusį Taupomąjį banką ir visai nesiruošė plėsti pažinimo ribų), todėl ji nusprendė padaryti, kaip išmanė.
Pasiskambinusi savo draugei, dirbusiai Taupomajame banke, ji padiktavo mano asmens kodą, ir jos draugė rado ten kažkokią užmigusią mano seną sąskaitą, likusią nuo investicinių čekių gryninimo laikų. Ten honorarus ir pervedė.
Šiais laikais taip gal ir nebūtų, nors negali būti tikras. Viskas apie visus yra žinoma ir prieinama: jei, pavyzdžiui, savo vaiko mokyklai pateiki duomenis apie tai, kur gyveni, kur dirbi ir ką dirbi, tai gali manyti, kad parašei didelėmis raidėmis ir prisegei ant sienos koridoriuje: rytoj visi viską žinos (čia ne apie mane, jeigu pagalvojote – apie mane ir taip visi viską žino).
Jei kas nors kalbasi su psichologe, ši dažniausiai (bet nebūtinai) papasakos apie įdomesnes būsenas, numatomas skyrybas ir pacientės vyro įpročius maždaug dvidešimčiai pačių artimiausių draugių ir kiekvienai jų lieps niekam nesakyti – jos ir nesakys niekam, tik šeimai, kirpėjui ir artimiausioms bičiulėms, o taip pat aptars visa tai penktadienį picerijoje. Tolimesne sklaida pasirūpins kirpėjas (jei jis ką nors pamirš, tuo pasirūpins manikiūro specialistės).
Jei į namus ateis elektrikas, ir jei jums bus įdomu paklausyti, galėsite sužinoti viską apie kitus žmonės, kurių namie jis buvo tą mėnesį.
Visa tai neapsiriboja privačiu sektoriumi. Šnipinėjimas Lietuvoje turėtų būti lengviausias dalykas pasaulyje: nors paslaptis ir privatumą formaliai saugo įstatymai, tačiau įstatymai saugo ir miestų sienas nuo tepliojimo grafičiais, ir matote, kas iš tos apsaugos išeina.
Noras dalytis turima informacija tarp mūsų yra toks stiprus, kad paskalų ir apkalbų net nesigėdijama – prie progos apšnekėtam žmogui net bus pasiūlytos rekomendacijos, kaip jam reikėtų elgtis ir ką daryti, remiantis tuo, ką sakė liežuvautojai. Žmonės nesidrovėdami manęs klausinėja apie kiekvieną iš tų nesąmonių, kurias apie mane perskaito interneto komentaruose – nors skųstis negaliu, šios temos būna pačios įdomiausios ten, kur susitikinėju su skaitytojais ir skaitau pranešimus: niekas nelieka abejingas.
Ar yra išeitis? Turbūt. Tie iš mūsų, kurie turime valios, ir kieno nuomonės kažkas klauso, turėtų imtis auklėjamojo darbo ir savo pavyzdžiu pratinti aplinkinius prie apkalbų bado. Tik taip mūsų didelis agrarinis kaimas turi vilties pamažu tapti sausoka, formalia, gal nuobodesne, bet vakarietiška visuomene.
