Seimo lapinu, ne tik šachmatų, bet ir politikos didmeistriu vadintas veikėjas, kuriam lenkėsi ne tik prezidentai, bet ir aršiausi priešai, pasirodė žioplesnis ir menkesnis net už Vilniaus viešojo transporto direktorių G.Nakutį.
Šis ponas bendrovės automobilį, pasirodo, naudoja kaip savo, tiesa, sumoka simbolinę 180 litų sumą.
Ogi Č.Juršėnas savo buvusiai darbovietei nemoka net ir tiek ir yra vežiojamas jos automobiliu su vairuotoju nemokamai.
Šis automobilis priklauso jo partijos bičiuliui, Seimo vicepirmininkui G.Kirkilui, kuris ir leidžia juo Č.Juršėnui naudotis, kai tik prireikia.
Tačiau daugiausia pasako ne šis faktas, bet paties Č.Juršėno, kitų didelių ponų ir Seimo valdininkų reakcija jam iškilus į viešumą.
Jie lyg ir nuoširdžiai nesuprato ir piktinosi, kaip kažkas išdrįso įžvelgti šioje situacijoje ką nors bloga: „Juk tai Č.Juršėnas! Negi jis mažai nusipelnė valstybei, kad nebegalima jam net tokios smulkios paslaugėlės suteikti?!”
Ryškiausiai blykstelėjo Seimo kanceliarijos vadovas J.Milerius.
Jis priminė, kad Č.Juršėnas – dar ir signataras, o signatarai taip pat turi vadinamuosius „ridos limitus” ir gali naudotis Seimo ratais. Tai, kad ši privilegija, švelniai tariant, taip pat ne visai teisėta, kancleris lyg ir užmiršo.
O Seimo pirmininkė L.Graužienienė, vis labiau įsijaučianti ir į pirmosios valstybės ledi vaidmenį, pareiškė, kad Č.Juršėno pasivažinėjimai nieko nekainuoja.
Kaip tai nekainuoja? Tas automobilis šventa dvasia varomas, jo variklis yra amžinas, o jis visas pagamintas iš stebuklingų nesidėvinčių detalių?
Žinoma, L.Graužinienei reikėjo kaip nors pasiteisinti – juk Č.Juršėnas įkliuvo būtent per ją. Mat Seimo pirmininkė pradėjo labai rūpintis valstybės pečius smarkiai slegiančia konservatorių patriarcho V.Landsbergio apsauga.
Tada dešinieji, gindami saviškį, su tuo vienu apsauginiu važinėjantį savo transportu, ir prisiminė Č.Juršėną. Taigi pagal buvusios auditorės logiką išeina, kad V.Landsbergio apsaugininkas kainuoja, o Č.Juršėno automobilis – ne. Kodėl? Todėl.
Bet kokių kitų šnekų reikėjo tikėtis? Nejaugi žmonės atvirai pasakys tai, kas šioje istorijoje ir yra svarbiausia, – į valstybės turtą jie žiūri lygiai taip pat, pavyzdžiui, kaip aukšti sovietmečio veikėjai.
Jų akimis – tai jų nuosavybė, kuri jiems priklauso pagal mėlyną jų kraujo spalvą.
Taigi šiems žmonėms visiškai svetima aksioma, kad šis turtas yra ne jų, o mokesčių mokėtojų, kurių išlaikytiniai jie ir yra.
Tai, kad jie šiuo turtu turėtų naudotis ne tik racionaliai, bet ir pagal taisykles, seniai surašyta juodu ant balto, jiems psichologiškai nepriimtina, nes tai tarsi menkintų aukštą jų statusą.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad buvęs Seimo narys pilietis Č.Juršėnas apskritai negali turėti nieko bendra su Seimo turtu, juk iš valstybės gauna, švelniai tariant, solidžią pensiją.
Jos jam turėtų užtekti kasdienėms reikmėms nusisamdyti ne tik taksi, bet ir kokį autobusą ar limuziną.
Tačiau džentelmenas vis tiek nori, kad mes, jam mokantys pensiją iš vienos kišenės, iš kitos dar ir sumokėtume už jo keliones.
Ką gi, jei jau taip elgiasi tokie lapinai, galima tik įsivaizduoti, kaip su tuo pačiu Seimo garažu ir kitokiu turtu elgiasi visokia politinė smulkmė.
Jos ir ją aptarnaujančio ir dengiančio valdiško personalo nė per nago juodymą nepamokė visai neseniai Seimą drebinę tarnybinių privilegijų ar parlamentinių lėšų naudojimo skandalai.
Tad ką manyti apie visus šiuos veikėjus – lapinus bei vištas – bei jų sugebėjimus valdyti visą valstybę, jei jie nesugeba tinkamai suvaldyti tokių smulkmenų kaip jiems laikinai patikėti valdiški ratai?
