Pataisų rengėjai įsitikinę, kad naujos teisės normos geriau apsaugos vaikus nuo smurto artimoje aplinkoje, o kritikai įtaria, jog taip kuriamos prielaidos neleistinam valstybės kišimuisi į šeimų gyvenimą.
Apie tai – pokalbis su viena įstatymo pataisų rengėjų Seimo nare Rimante Šalaševičiūte ir naujų teisės normų priešininke Seimo nare Vilija Aleknaite-Abramikiene.
– Kodėl jūsų siūlomos įstatymų pataisos sunkiai skinasi kelią? – „Lietuvos rytas” paklausė Seimo narės R.Šalaševičiūtės.
– Taip atsitiko todėl, kad yra žmonių, kurie visiškai nesuvokia vaiko teisių apsaugos problemų. Tuo netruko pasinaudoti kai kurie populizmu užsikrėtę politikai. Jie ir kaišioja pagalius į ratus, klaidina visuomenę.
Pavyzdžiui, siūlome, kad tik teismo sprendimu vaikui būtų nustatoma laikinoji globa, nes yra tekę susidurti su atvejais, kai sutuoktiniams skiriantis tai padaroma remiantis pažintimis.
Mūsų oponentai viską apverčia aukštyn kojomis ir prikiša mums tai, prieš ką mes pasisakome.
– Kodėl ir Vyriausybė, Policijos departamentas, Teisės institutas nepritaria jūsų siūlomoms įstatymų pataisoms?
– Vyriausybė nurodo, kad tikslams pritaria, o pačioms pataisoms – ne, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia savus vaiko teisių įstatymų projektus. Tiesiog perimta autorystė, bet parengtos visiškai tokios pat teisinės nuostatos, gal pakeitus tik vieną kitą žodį.
Policijos departamentas klaidingai suprato, koks bus jo vaidmuo. Paaiškinome, kad policijai perėmus iš šeimos vaiką, kai kyla pavojus jo sveikatai, reikės jį tik nuvežti vienai nakčiai į šeimyną ar globos namus, o kitą rytą juo jau rūpinsis vaiko teisių apsaugos skyrius.
Į Teisės instituto pastabas atsižvelgėme, o jo atstovai pripažino, kad mūsų įstatymų pataisoms jau neprieštarauja. Gal dar galima vieną kitą pataisų formuluotę patobulinti, bet nereikia atsisakyti pačios idėjos, kuria siekiama užkirsti kelią smurtui prieš vaikus.
Juk psichologai seniai įrodė, kad agresyvūs, smurtauti linkę vaikai patys yra patyrę smurtą. Nebūtinai fizinį.
Psichologinė prievarta gali traumuoti net dar labiau. Privalome sutraukyti šią pragaištingą smurtavimo iš kartos į kartą grandinę.
– Kodėl jūs kategoriškai priešinatės naujam Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo parlamentarės V.Aleknaitės-Abramikienės.
– Priešinuosi ne tik aš, bet ir didelė dalis visuomenės. Pataisoms nepritarė ir Vyriausybė, Lietuvos savivaldybių asociacija, Teisės institutas ir net Policijos departamentas.
Policija nerimauja dėl įstatyme jai numatomos prievolės paimti iš šeimos vaiką nedalyvaujant jo teisėtiems atstovams.
Tai būtų galima daryti nebent tuomet, kai vaikui iškilusi didelė grėsmė ir reikia veikti labai greitai. Tai ir numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekse.
Plėsti šią praktiką naujomis teisės normomis ne tik nereikia, bet net ir pavojinga.
Smurto sąvoką irgi jau aiškiai apibrėžia įstatymai. Kam prireikė naujų apibrėžimų?
Reikia tik vykdyti esamus įstatymus ir pasirūpinti efektyvesne valstybės pagalba šeimoms, įskaitant psichologinę pagalbą į smurtą linkusiems asmenims. Tai ir siūlo Teisės institutas.
Naujos teisės normos pavojingos todėl, kad sąvokas apibrėžia netiksliai ir gali būti taikomos ne tik vadinamosioms rizikos, bet ir visoms šeimoms.
Pagrindų sąrašas, kai vaikas gali būti paimtas iš šeimos, labai išplėstas ir nebaigtinis.
Tai sukuria prielaidas ir piktnaudžiauti įstatymu, ir pritaikyti jį klaidingai, pavyzdžiui, pagal skundus telefonu galbūt ir kerštaujant.
Antai net psichologai negali paaiškinti, kaip reikėtų suprasti emocinės prievartos sąvoką.
– Kritikuojate ir įstatymo rengėjų apibrėžtą fizinių bausmių draudimą. Bet negi XXI amžiuje tai tinkama vaiko auklėjimo priemonė?
– Nemanome, kad vaikai turi būti auklėjami diržu. Bet auklėjimas negali būti vien glostymas.
Dabar siūloma drausti bet kokį fizinės prievartos naudojimą, nors smurtas jau teisiškai apibrėžtas. Nereikia supainioti aiškių dalykų.
Nesu tokia įtari kaip kai kurie visuomenininkai, teigiantys, kad naujųjų teisės normų tikslas – atimti iš šeimų kuo daugiau vaikų.
Tačiau pataisų rengėjai iš tiesų diegia visuotinę šeimų kontrolę manydami, kad žmonėmis pasitikėti negalima, o valstybė žino geriau, kaip auginti vaikus.
Tai kėsinimasis į privatų gyvenimą. Teoriškai vaikai ginami nuo smurto, o praktiškai tai gali virsti valstybės smurtu prieš šeimą.
