Regis, šios tarnybos vadovybė po kelių dienų pagaliau suprato, kad gerokai persūdė audringai kibdama į naujienų agentūrą BNS, kuri paskelbė slaptą Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją apie tikrą ar tariamai planuotą Rusijos šmeižikišką išpuolį prieš prezidentę D.Grybauskaitę.
STT vadai lyg ir išgirdo triukšmą, kuris po agentų vizitų į žurnalistų namus ir darbovietes, po kratų ir poėmių kilo ne tik Europos Sąjungai pirmininkaujančioje šalyje, bet ir už jos sienų.
Agentų metodais audringai piktinosi ne tik Lietuvos žurnalistai bei staigų meilės antplūdį žiniasklaidai pajutę politikai, bet ir Europos Tarybos vadovai.
Pirmadienį pas prezidentę D.Grybauskaitę atlėkė STT direktoriaus pavaduotojas Ž.Bartkus ir atsiskaitė dėl tyrimo.
Žinoma, atrodė kiek keistai, kai pagrindinė viso triukšmo herojė, kurią pačią ar jos pavaldinius labiausiai ir galima įtarti nutekinus informaciją, auklėja vieną tyrimą atliekančios institucijos vadovų.
Atrodo, šiuo susitikimu D.Grybauskaitė stengėsi atremti galimą pavojų savo reitingui, kilusį dėl jai pavaldžios teisėsaugos institucijos veiksmų, kurie sukėlė pasipiktinimo bangas.
Juk praėjusią savaitę prezidentė tik diplomatiškai pareiškė, jog teisėsaugos veiksmai turi būti „adekvatūs”, o dabar nurodė atlikti STT tarnybinį patikrinimą, ar iš tiesų reikėjo taip elgtis su žurnalistais.
Pats Ž.Bartkus tarnybos vardu atsiprašė žurnalistų – tik buvo nelabai aišku, už ką. Juk dar visai neseniai STT demonstravo geležinį įsitikinimą savo teisumu, o jai pritarė ir tyrimą organizuojanti kita Prezidentūrai pavaldi institucija Generalinė prokuratūra.
Tačiau minėtas atsiprašymas netrukus pasirodė kaip pasityčiojimas. Paaiškėjo, jog tuo metu, kai vienas STT vadovų plonino liežuvį Prezidentūroje, jo pavaldiniai vėl apsilankė pas BNS redaktorę ir atliko kratą.
Tiesa, STT skubiai pasiteisino, jog tai tik kratos, vykusios prieš kelias dienas, tęsinys. Esą tuomet agentams nepavyko patekti į namų garažą, kuris vakar ir buvo apieškotas.
Tokiais veiksmais pareigūnai tik suteikė progą dar smagiau pasijuokti iš STT prie jos būstinės į protesto akciją susirinkusiems žurnalistams.
Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog STT karaliauja toliau savo nosies nežvelgiantis formalizmas.
Krata neužbaigta, tad vis viena ją reikia baigti, o visa kita – nesvarbu. Regis, taip mąsto pagrindiniai šalies kovotojai su korupcija, valstybės paslapčių porceliano parduotuvėje besielgiantys lyg drambliai.
Politikai jau atvirai pradėjo klausti, kaip ir kodėl STT apskritai šioje parduotuvėje atsidūrė. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Paulauskas vakar stebėjosi, kodėl prokuratūra nusiplovė rankas ir tyrimą pavedė atlikti būtent STT.
Tuo, jog prokurorai, pirmiausia jų vadovas prezidentės statytinis D.Valys, nusišalino nuo šios istorijos, piktinosi ir Seimo pirmininkė L.Graužinienė. Ji pasistengė dar kartą įkąsti iš posto krapštomam generaliniam prokurorui.
Ir L.Graužinienė, ir premjeras A.Butkevičius taip pat stebėjosi, kodėl STT metė tokias pajėgas būtent žiniasklaidai persekioti, o ne į informacijos nutekintojų paieškas.
Galbūt todėl, kad jų pėdsakai atvestų į Prezidentūrą ir Valstybės saugumo departamentą?
Yra dar vienas svarbus šios istorijos dalyvis – STT veiksmus sankcionavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas G.Viederis.
Prieš kelis mėnesius jis skandalingai pagarsėjo, kai paleido į laisvę tarptautiniu mastu ieškomą su nusikalstamu pasauliu siejamą veikėją. Nors po to G.Viederis buvo pasiryžęs atsistatydinti, kažkas jį sulaikė nuo to žingsnio. Kai kurie teisėjo kolegos pusbalsiu kalba, jog jis turi Prezidentūros užnugarį.
Tad šis teisėjas, kaip ir prokurorai, netyčia ar tyčia neprižiūrėjo, kad teisėsaugos institucijų veiksmai atitiktų ne tik teisingumo, bet ir protingumo principus.
Bet ar šiuos kriterijus atitinka pagrindinė triukšmo priežastis – visiško slaptumo grifas, kuriuo buvo pažymėta VSD informacija?
Aukščiausi politikai, tarp jų ir premjeras A.Butkevičius, vėl patvirtino, kad tokio pobūdžio pažymas VSD jiems teikia toli gražu ne pirmą kartą, o anksčiau informacija būdavo tik „riboto naudojimo”.
Galiausiai ar tokia informacija turi būti visiškai slapta?
Juk tie, kurie nutekino, siekė to, kas būtų savaime atsitikę, jei ji būtų buvusi vieša: tiek apsaugoti prezidentę nuo galimų nemalonumų, tiek galbūt sulaikyti kokius nors piktadarius nuo „provokacinių” žinių paskelbimo.
Kita vertus, ar būtina įslaptinti visas VSD pažymas, tarp kurių daug (kaip ir šioji) labiau primenančių laisvo stiliaus pasamprotavimus, prielaidas ar susistemintą viešą informaciją?
Kokią grėsmę valstybei ir jos saugumui keltų tai, jei pažyma būtų vieša? Juk daug daugiau žalos valstybei dabar daro dėl jos paskelbimo kilęs triukšmas. O jo pagrindinė priežastis ir yra absurdiška nuostata įslaptinti viską, ką tik pasako ar parašo saugumas.
