„Ne pareigūnų savivalė atima iš visuomenės galimybę veikti, o savų pralaimėjimų ir praradimų fiksacija vis tvirčiau prikala mus prie Kremliaus grindinio, paversdama žmones armija apatiškų stuobrių, kantriai laukiančių savos lemties“, – kritinio savo veiksmų užtaiso neslėpė P.Pavlenskis.
Pastarųjų propagandinių ir provokacinių akcijų fone šie menininko žodžiai nuskamba taip, tarsi būtų pasakyti būtent mums. Ir užsienio, ir vidaus politikos prasme.
Ne tik Rusijos žmonėms yra apie ką susimąstyti Policijos dieną. Tai liudija ir naktinės Lietuvos policininkų kratos menininkų namuose tiriant ne ligoninėse vykusių gimdymų peripetijas, ir netikėtai įnirtingi STT veiksmai žurnalistų atžvilgiu. Akivaizdu, kad išpuoliai ne prieš nusikaltėlių grupuotes, o prieš savo šalies inteligentiją buvo skirti ne tiek ištirti nusikaltimus, kiek išgąsdinti ir įbauginti.
Tenka sutikti su rusų menininku, kad iš tiesų ne pareigūnų savivalė atima iš visuomenės galimybę veikti, o neįtikėtina posovietinės visuomenės narių kantrybė ir pakantumas žmogaus žeminimui, smurtui bei prievartai. Matyt, visas garas išleidžiamas niekinant „kitokius“: gėjus, menininkus, tamsiaodžius ar už oficialios sistemos ribų gimdyti vaikus linkusius tėvus.
Psichologai pasakytų, kad tai nuolatinio smegenų plovimo technologijų taikymo rezultatas. O menininkai galėtų priminti ne vieną performansą, akciją, spektaklį ar kino filmą, kurie padeda tam atsispirti ir realiau įvertinti, kur ir kaip mes gyvename. Bet tam būtina nors keletą jų pamatyti.
Ir nevertėtų piktintis, jei kas nors perfrazuoja Lietuvos himną, žaidžia vėliavos spalvomis ar suabejoja Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meile Sofijai. Piktintis reikėtų, jei visa tai prarastų pusę amžiaus atkakliai kurstytą aktualumą ir būtų ištraukiama tik oficialių minėjimų salėms papuošti.
Juk niekas neabejoja, kad menininkai, kultūros žmonės plačiąja prasme, padėjo išsaugoti mūsų orumą ir tapatybę sovietmečiu. Nors tuomet net ir nedidelė parodėlė kino teatro foje galėdavo grėsti dideliais nemalonumais. O ką jau kalbėti apie Franzo Kafkos „Pilies“ ar išeivių poezijos tomo kopijas, kurias gaudavome tik kelioms dienoms.
Gal ir šiandien, jei ramiai apžiūrėtume vamzdžiu pravardžiuojamą Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“ ar Smiltynėje samanomis ir kerpėmis pradedančią apaugti Mindaugo Navako „Rustiką“, Deimanto Narkevičiaus filmus ar Artūro Railos akcijų įrašus, tai gerokai lengviau atpažintume smegenų plovėjų triukus. O kur dar šiuolaikinė muzika, teatras, šokis? Ir kinas. Juk kaip tik dabar nuo Vilniaus iki Šiaulių įdomiausius Europos filmus pristato „Scanorama“. Ar norint priminti, kad žmogus gyvas ne vien duona kasdienine, būtina žaloti save ir šokiruoti kitus? Turbūt – ne. Bet meno istorija gali pasiūlyti ne vieną keistą nutikimą. Tarp jų – ir nupjautoji Vincento van Gogho ausis. Daugeliui ji padėjo ne tik įsiklausyti, bet ir išgirsti.
