Šįkart pasakojimas apie keturiasdešimtmečius – neskubančius, išmokusius pajusti gyvenimo skonį ir neapsimetinėti, kad įtiktų kitiems.
Nepriklausomybės vaikai
Dainininkas, žurnalistas ir laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius (42 m.) mano, kad jo kartai pasisekė, nes keturiasdešimtmečiai turėjo galimybę gyventi dviejose skirtingose sistemose: sovietinėje ir nepriklausomoje.
„Viso to grožis yra tas, kad pirmoje mes gyvenome dar ne tiek ilgai, kad ja patikėtume, persisemtume ir taptume „homo sovietikus“. Į šią nepriklausomybę mes atėjome kaip besikeičiantys žmonės ir prie jos sugebėjome geriau prisitaikyti negu mūsų tėvai ar kai kurie vyresnės kartos atstovai. Manau, tai yra vienas didžiausių mūsų privalumų“, - kalbėjo M.Mikutavičius.
Dainininkas sakė, kad politinių santvarkų kaita labai padėjo susiformuoti jų kartos pasaulėžiūrai.
„Esame laimingi, nes gyvenome ant to lūžio taško ir matėme, kaip viskas vyko, kaip formavosi. Mes esame galbūt net labiau nepriklausomybės vaikai, negu tie, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje. Juk mes jau buvome pakankamai suaugę, kad galėtume prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos formavimosi, nes tuo metu mums buvo jau apie 20 metų“, - pastebėjo pašnekovas.
Paveikė karjeras
Politinės santvarkos permainos labai paveikė keturiasdešimtmečių kartos atstovų karjeras. Kai kurie M.Mikutavičiaus bendramoksliai, gynę Lietuvą nepriklausomybės paskelbimo pradžioje, tapo kariškiais, kiti – filosofais, prisidėjusiais prie naujos bangos, naujos pasaulėjautos susiformavimo.
„Kai mokiausi universitete, daugelis mūsų planavo būti žurnalistais, tad natūralu, kad tie žmonės aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, po to labai stipriai metėsi į naujų žiniasklaidos priemonių, naujų laikraščių atsiradimą. Manau, kad mūsų kartai tas laikmetis, tas lūžis, buvo paspirtis“, - pastebėjo žurnalistas.
Padėjo formuoti laikmetį
M.Mikutavičius neabejoja – jo karta prisidėjo prie naujo laikmečio, naujų taisyklių, bendravimo formų kūrimo.
„Kai kurie atsinešėme po tam tikrą laisvės supratimą, kurį greičiausiai bandėme įgyvendinti, kad ir kur dirbtumėme: spaudoje, televizijoje ar kitur. Daugelis mūsų viduje buvome pakankamai laisvi ir mums reikėjo, kad būtų sukurtos galimybės tą savo laisvę reikšti visomis įmanomomis formomis“, - sakė dainininkas.
M.Mikutavičiaus nuomone, keturiasdešimtmečiai – pati ambicingiausia karta.
„Mums tie atsivėrę vartai davė kažkokių galimybių ir ieškojimų. Mano draugai, aplinkiniai, buvo tie pirmieji, kurie turėjo galimybę viską pirmieji išbandyti. Dalis mūsų, pavyzdžiui, buvo pirmieji, kurie važiavo į užsienį. Gal tik kartais mes klaidingai ir naiviai galvojome, kad dabar tai pagyvensim“, - pasetbėjo pašnekovas.
Psichologas-psichoterapeutas Andrius Kaluginas:
Jie žino paslaptį. Tie, kuriems apie keturiasdešimt. Jie jau persivalgė, persisotino pokštų apie „milijonus per minutę“, „greitas karjeras“, „neįtikėtiną sėkmę“, „socialinį statusą“ ir „glamūrinį gyvenimą“.
Dabar jie tiksliai žino, kad svarbiausia yra visai ne tai, ką rodo per televiziją, rašo internete, afišuoja socialiniuose tinkluose, pasakoja mokymuose ir seminaruose. Jie žino apie svarbiausią dalyką, bet nesikiša, neskanduoja ir „nesimandrina“. Apie tai, kad svarbiausia – gyvenimo skonis, gebėjimas mėgautis ir džiaugtis kiekviena diena. Kaip ir mokėjimas reikiamu momentu atsiriboti nuo visuomenės (filosofijoje tai kartais vadina eskapizmu).
Jie vėl moka kūkčioti ir juoktis iš širdies. Jie užtikrintai žino, kas yra socialinė atsakomybė, bet gali leisti sau prabangą būti egoistais. Jie išaugo iš to laiko, kuomet reikėjo „laikyti nugarėlę“ ir „pūsti krūtinę“, šypsotis net tada, kai norisi verkti, linkčioti galva, kai reikėjo siųsti po velnių. Jie atpalaidavo suvaržytas rankas, žandikaulius, protą ir išleido į laisvę sielą. Savo gyvą, jautrią, geismingą, tikrą sielą.
Jie gyvena, kaip kvėpuoja: kartais audringai, kartais lėtai, kartais švelniai ir tyliai... Kvėpuoja gyvenimo ritmu, gyvena kvėpavimo ritmu. Pagaliau jiems tai pavyksta: gyventi vienu ritmu su gyvenimu.
Jie pasiuntė velniop visus laiko valdymo kursus, motyvacines kalbas, transformacines lyderystes ir panašių išmonių gudrybes. Jie vertina kiekvieną minutę, visur spėja, niekur nevėluoja, nes niekur neskuba. Nesiekia. Nekovoja. Nesmerkia. Tiesiog gyvena ir netrukdo gyventi kitiems.
Ir tikrai žino, kad dar po 20 metų viskas bus dar įdomiau.
Keturiasdešimtmečiai yra suformuoti santvarkos lūžio. Tuo metu jie baigė universitetus ir dėl lūžio teko rinktis, kur eiti toliau: kažkas išvažiavo, kažkas pradėjo dirbti ne pagal specialybę, kažkas ėmė kaip ant mielių daryti karjerą. Didžioji dalis turtingiausių Lietuvos žmonių yra iš tos kartos.
Šitai kartai sunku grįžti prie savęs. Jie labai daug atidavę darbui, šeimai ir labai dažnai atsiranda konfliktas, kur aš, o kur visuomenė, kiek aš jai dar esu skolingas. Dabar atėjo laikas, kai jie galvoja: aš pastačiau namą, sukūriau verslą, padėjau suformuoti valstybę, bet kur visame tame esu aš? Juos neretai kamuoja egzistencinė problema, kaip pradėti gyventi sau.
Be egzistencinių problemų šio amžiaus žmonėms būdingos ir santykių šeimoje, seksologinės, emocijų valdymo, atsipalaidavimo problemos.
Jie draugauja su naujosiomis technologijomis, yra prisijungę prie socialinių tinklų, kuriuos naudoja kaip komunikacijos priemonę. Jie rašo, kai turi ką pasakyti, o ne tam kad gautų daugiau dėmesio.
Ambulatorinės klinikos „Nefrida“ šeimos gydytojas Virginijus Kontrimas:
Keturiasdešimtmečių kartai labiausiai būdingas ligos: padidėjęs kraujospūdis, dažni miokardo infarktai, kurie labiau būdingi vyrams, dislipidemijos, kitaip tariant – riebalų apykaitos sutrikimai, stuburo patologijos, skydliaukės ligos.
Šios ligos susijusios su stresais, patirtais išgyvenimais, nereguliaria ir netinkama mityba.
Tai pat daug žmonių serga neurozėmis, juos vargina miego sutrikimai. Tai labiausia susiję su dideliu darbiniu užimtumu. Ankstesnėms keturiasdešimtmečių kartoms nebuvo būdingas toks dažnas kraujospūdžio padidėjimas, dislipidemijos.
„Swedbank“ asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė:
Didelė dalis dabartinių keturiasdešimtmečių buvo tie, kurie, ėmė būsto paskolas piko metu – 2005 – 2007 metais. Tuo metu tai buvo jaunos šeimos, perspektyvų darbą ir karjeros galimybes turintys žmonės. Keturiasdešimtmečių karjera pasiekia piką, aiškios šeimos finansinės galimybės, stabilumas. Žmonės gyvena pilnavertį gyvenimą, ir pinigus naudoja gerbūviui kurti. Jų finansiniai reikalai gana kasdieniai. Kaip tvarkytis su finansais diktuoja gyvenimiška patirtis. O iš kur ta patirtis? Elgsenos su finansais pagrindus įskiepija tėvai. Didesni finansiniai rūpesčiai yra paskola, taip pat reikia galvoti apie vaikų studijas. Juk daugumos studentų, mokančių už mokslą, studijas vis dėlto finansuoja tėvai. Šiems žmonėms yra geriausias laikas taupyti ir galvoti apie ateitį, jeigu finansinė situacija tai leidžia. Vis akivaizdesnis artėjantis pensinis amžius, aiškėja, kaip teks gyventi senatvėje. 90 proc. žmonių santaupas laiko indėliais bankuose. Jie nelinkę drąsiau investuoti, o gal ir neturi galimybių. Jie neturi patirties ir žinių, kad gali rinktis įvairesnes investavimo priemones.
