Šioje istorijoje norėčiau priminti, kas sakoma Seimo nario priesaikos tekste, kuriuo padėjęs ranką ant Konstitucijos prisiekia kiekvienas parlamentaras: „(...) prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“. Priesaką galima perskaityti be paskutinio sakinio, bet visa kita – privaloma.
Taigi – visi Seimo nariai, nepriklausomai, ar jie liberalai, ar konservatoriai, ar valdžioje esantys socialdemokratai, – visi prisiekė būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę. Ką apie tai mano pats B.Bradauskas, bandęs cenzūruoti dokumentinį filmą apie istorinę Seimo salę, nepriklausomybės atkūrimą ir 1991-ųjų sausio 13-ąją? Neišgirdome net užuominos į atsiprašymą. Gal iš tikrųjų etika, moralė, kaip ir sąžininga tarnystė savo šaliai šiais laikais – tik kito pasaulio dimensijos?
Todėl šiandien norisi dar ir dar kartą pakartoti Seimo nario priesaikos tekstą. Ir dėl to, kad pradeda atrodyti, jog kai kuriais atvejais prarandame savo tapatumą, savigarbą bei pagarbą savo šaliai. Mano galva, ypač svarbu, kad ir sudėtingomis aplinkybėmis, bet kokiomis sąlygomis toliau ieškotume tiesos, ją gintume ir taip patvirtintume nekintamas pamatines vertybes.
Neturime teisės gėdytis savo istorijos ar nuvertinti savo, savo tautos pasiekimų. Iškreipta istorijos interpretacija, politinis konformizmas ir siekis pataikauti – šiandien vis dar aiškiai matomi pavojai.
Jei kovą vardan tiesos kai kurios politinės jėgos bando vaizduoti kaip opozicijos kovą su valdančiąja koalicija, tai yra smarkiai iškreiptas vaizdas. Valdantiesiems norėčiau priminti, kad politinis padorumas nėra miręs reikalas. Ir bent jau to padorumo, jei ne aukščiausių idealų, reikėtų siekti.
Ta proga norėčiau priminti kelias citatas iš viešo socialdemokratų partijos pareiškimo, skelbto šių metų spalio 21 dieną. Jame rašyta: „Mes pasisakome prieš istorijos naudojimą kaip politinės kampanijos instrumentą. Nesvarbu, ar tai daro kaimyninių šalių, tarp jų – Rusijos suinteresuotos grupės, ar Lietuvos atskiri suinteresuoti sluoksniai. Nepriklausomybę iškovojo visa tauta ir ji negali būti sutapatinama su vieno ar dviejų žmonių nuopelnais“.
Toliau socialdemokratai raštu išdėstė: „Atskirų filmų ar publikacijų scenarijai negali paklusti kieno nors cenzūrai. Demokratija stipri tuo, kad pateikia demokratinį atsaką į vienokias ar kitokias provokacijas. Šiame kontekste socialdemokrato B.Bradausko pozicija neatspindi LSDP politinių nuostatų“.
Atrodo, sveikinti žodžiai – žodžiai, kurių jų autoriai turėtų laikytis. Tačiau dabar susidaro įspūdis, kad tokio pareiškimo niekada nebuvo. Socialdemokratų veiksmai priešingi šios partijos pareiškimams.
Dokumentinis filmas apie istorinę Seimo salę, nepriklausomybės atkūrimą ir 1991-ųjų sausio 13-ąją nėra skirtas valdantiesiems ar opozicijai, tai – Lietuvos ir mūsų šalies piliečių istorijos dalis.
Šiandien norėčiau darsyk padėkoti Seimo kanceliarijos darbuotojams – už tai, kad jie atsilaikė prieš pavienių politikų spaudimą perrašyti Lietuvos istoriją. Man garbė, kad Seime dirbu su tokiais žmonėmis.
Artėjant 2013 metų žiemai Lietuvos valstybingumo ledas vis dar nėra pakankamai tvirtas. Todėl drauge turime apsisaugoti nuo tų, kurie norėtų įžūliai ant jo šokinėti purvinais kaustytais batais.
