Nors pastaruoju metu jau buvo beveik patikėta, kad Asociacijos ir Laisvosios prekybos sutarčių pasirašymui su Ukraina kliūčių gali nebekilti, Kijevas, atrodo, nusprendė išlaikyti intrigą iki pat paskutinės akimirkos.
Užvakar Ukrainos parlamentas atidėjo savo posėdį iki lapkričio 19-osios taip ir nepriėmęs itin svarbių įstatymų, kurie gali lemti, ar ES valstybės sutiks pasirašyti minėtąsias sutartis.
Nors Lietuvoje daugiausia diskutuojama apie buvusios Ukrainos premjerės J.Tymošenko likimą ir galimybę ją išleisti gydytis į Vokietiją, Kijevas kol kas nėra įvykdęs ir dar dviejų sąlygų. Tik pirmuoju balsavimu patvirtinti rinkimų ir prokuratūros reformos įstatymai, o jų galutinis priėmimas bent formaliai yra ne mažiau svarbi sąlyga už J.Tymošenko paleidimą iš kalėjimo.
Visa tai Ukraina turėjo atlikti vėliausiai iki lapkričio 18 dienos, kai į posėdį renkasi ES užsienio reikalų ministrai. Jie turės pateikti savo rekomendacijas Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris Vilniuje vyks lapkričio 28 ir 29 dienomis.
Todėl nenuostabu, kad trečiadienį Ukrainos parlamento posėdžiui pasibaigus iš esmės be rezultatų, o kitą posėdį nusprendus šaukti tik po savaitės, pasigirdo daugybė balsų, kad šalis nebenori suartėti su ES.
Kai kas netgi sugebėjo įžvelgti, kad Kijevas pagaliau pasidavė Maskvos spaudimui ir vilionėms, todėl europinę integraciją keičia posūkiu į Rusijos kuriamą Eurazijos sąjungą.
Lietuvos politikai ir diplomatai padėtį vertina ne taip dramatiškai. Bent oficialiai jie teigia, kad jokios tragedijos dar neįvyko, ir tikisi, jog svarbios sutartys su Ukraina Vilniuje vis dėlto bus pasirašytos.
Tokį vertinimą, ko gero, reikėtų laikyti gerokai blaivesniu už skelbiamus kone apokaliptinius scenarijus. Tačiau pačios Lietuvos diplomatijos dabar iš tiesų laukia nemenkas iššūkis.
Pirmiausia neabejotina, kad tiek ES, tiek ir jos Tarybai pirmininkaujanti Lietuva per likusį laiką iki lapkričio 19 dienos, o gal ir vėliau, iki pat Vilniaus viršūnių susitikimo, bandys įtikinti Ukrainą įvykdyti visas iškeltas sąlygas.
Ar tai įgyvendinama užduotis, sunku net prognozuoti. „Lietuvos ryto” diplomatiniai šaltiniai teigia, kad Užsienio reikalų ministerijoje ir net Lietuvos ambasadoje Kijeve tikima, jog visos kliūtys tiek dėl J.Tymošenko paleidimo, tiek dėl jau minėtų rinkimų bei prokuratūros reformos įstatymų priėmimo dar gali būti įveiktos. Tam esą yra pakankamai ženklų iš pačios Ukrainos valdžios.
Kita vertus, J.Tymošenko paleidimo į laisvę problema Ukrainoje yra tokia daugialypė, kad ką nors nuspėti irgi labai sunku. Akivaizdu, kad Ukrainos valdžia norėtų turėti bent jau garantijas, kad išleista į laisvę J.Tymošenko nesumanys pabandyti dalyvauti 2015 metų šalies prezidento rinkimuose.
Be to, buvusios premjerės tariamai keliamos politinės grėsmės koziriu Ukrainoje naudojasi ir tie, kurie priešinasi pačiai laisvosios prekybos su ES sutarties pasirašymo idėjai. O tokių tikrai netrūksta.
Dalis verslo netgi įžvelgia ekonominę tokių sprendimų grėsmę savo ateičiai. Be to, nereikia atmesti net paprasčiausių asmeninių ambicijų ar net politinio keršto veiksnio. Ukrainoje tai vis dar svarbu.
Todėl būti įsitikinusiems, kad J.Tymošenko problemos sprendimą pavyks rasti, tikrai nėra pagrindo. Tačiau net jeigu tai nebus išspręsta, diplomatinis žaidimas dar toli gražu nebus baigtas.
Galima net neabejoti, kad ir tokiu atveju Lietuvos diplomatija bei jai pritariantys partneriai Europos Sąjungoje darys viską, kad sutartys su Ukraina Vilniuje vis tiek būtų pasirašytos. Argumentų, kodėl „vieno žmogaus likimas neturi lemti visos Ukrainos likimo”, netrūksta.
Juo labiau kad šių sutarčių pasirašymas dar nereiškia, jog jos įsigalios.
Kad jos pradėtų veikti, jas ratifikuoti turės ne tik Ukraina, bet ir visos ES šalys. O tai paprastai trunka ne mažiau kaip metus. Ir procesas gali būti sustabdytas iki pat paskutinio momento.
Tad reikalavimą dėl ES iškeltų, bet Ukrainos dar neįvykdytų sąlygų įvykdymo lengvai galima perkelti iki ratifikavimo proceso pabaigos. Jeigu tik tam būtų politinė valia.
Tos politinės valios bei sąjungininkų Vilniui ir teks ieškoti, jeigu viskas pakryptų tokia linkme. Štai čia Lietuva, kaip pirmininkaujanti šalis, galėtų iš tiesų pasitikrinti savo diplomatinius sugebėjimus ir net galios lygį Europos Sąjungoje.
Bet net ir tuo atveju, jei Ukraina lapkričio pabaigoje nepasirašys sutarčių, tai bus viso labo diplomatinė nesėkmė.
Tačiau to negalima būtų laikyti Vilniaus viršūnių susitikimo žlugimu (jame Asociacijos ir Laisvosios prekybos sutartis su ES parafuoti vis tiek turėtų Gruzija ir Moldova) ar kokiu nors geopolitiniu lūžiu.
Pagrindo įžvelgti, kad Ukraina puls į Rusijos įtakos sferą, kol kas nėra. Tai rodo net pastarieji įvykiai, kai Kijevas demonstratyviai atsisakė pirkti „Gazprom” dujas.
Todėl didysis politinis žaidimas dar tikrai nebaigtas ir jis nebus baigtas net po Vilniaus viršūnių susitikimo. Kad ir kaip jis baigtųsi.
