„Kai išgirdau apie Raisos areštą, buvo taip skaudu, kad pagalvojau: „O ką iškenčia motinos, sužinojusios, kad jų vaikai – narkomanai?”
Tiek daug žmonių tikėjo, kad Raisai pavyks išsikapstyti iš narkotikų priklausomybės ir pradėti normaliai gyventi! O buvę narkomanai vis perspėdavo, kad ji vis vien suklups”, – kalbėjo ketverius metus laisvėje 46- erių Raisą Aleksandrovič globojusi Milda Bliumenzonienė.
Atrodė, kad aštuntą kartą iš kalėjimo išėjusi garsaus dainininko Radžio motina iš visų jėgų stengėsi pradėti naują gyvenimą.
Pirmą kartą už grotų pakliuvusi vos 19 metų ji ten iki 42-ejų su pertraukomis praleido 15 metų.
Kalinių globos draugijos Socialinio centro vadovė M.Bliumenzonienė pasakojo, kad moteriai buvo labai sunku keisti savo gyvenimą, nes nuolat iš ją supančių žmonių girdėdavo: „Tu – čigonė, tau greitai penkiasdešimt, tu ligota ir nieko neturi.”
Pamačiusi Raisą Vilniaus autobusų stotyje M.Bliumenzonienė rašydavo žinutę: „Tu vėl stotyje! Man skaudu, kad taip darai.”
Ir dažniausiai sulaukdavo tokio atsakymo: „Bet aš kitaip negaliu. Kur man dėtis? Aš neturiu kitų draugų!”
Nenorėjo grįžti į kalėjimą
– Kas tie žmonės, kurie supo R.Aleksandrovič ir norėjo jai padėti? – „Lietuvos rytas” paklausė M.Bliumenzonienės.
– Kai Raisa atėjo į mūsų centrą, niekas nežinojo, kad ji – dainininko Radžio motina.
Aš ją priėmiau kaip moterį, kuri atlikusi bausmę ieško kur prisiglausti. Apie garsų jos sūnų sužinojau kur kas vėliau.
Gal per trečią konsultaciją moteris pasiskundė, kad neišmano, kaip susitvarkyti dantis – nė vieno jų nebeturėjo.
Taip nutiko, kad mano dantų gydytojai patiko dainininkas Radžis, o aš jai papasakojau, kad mūsų centre prisiglaudė jo motina. Ji iš karto paklausė, kuo galėtų padėti.
Pasakiau, kad moteris neturi dantų, gauna invalidumo pašalpą ir norėtų už paslaugas mokėti dalimis.
Tai buvo pirmasis Raisos žingsnis į naują gyvenimą.
Gydytoja įstatė Raisai dantis, palaukė, kol ji susimokės, ir patikėjo, kad tas žmogus gali atsistoti ant kojų.
Medikė rado draugių, kurios ėmėsi globoti Raisą. Jos pirkdavo maisto, mėnesinius transporto bilietus, kad ji galėtų važinėti mokytis profesijos.
Raisa tikrai turėjo tikslą ir kartojo: „Aš noriu dirbti ir iš to gyventi. Aš nenoriu grįžti į kalėjimą.”
Pirmaisiais metais, kai glaudėsi Kalinių globos draugijos centre, ji ir ėjo tuo keliu – baigė bendrojo lavinimo mokyklos septintą klasę, kūrė planus.
Mes turėjome šokių grupę. Raisa šokti negalėjo dėl žaizdotų kojų, bet jautė ritmą, buvo linksma.
Apsigyveno su narkomane
– Ar ji įgijo profesiją?
– Raisa kalėjime buvo pramokusi siūti. Išėjusi į laisvę ji pateko į ES projektą ir baigė siuvėjų kursus. Su tuo pažymėjimu įsidarbino siuvykloje. Ten gaudavo 800 litų.
Tačiau nuo sėdėjimo jai pradėjo tinti kojos, nebetilpdavo į džinsus. Baisiai skaudėjo. Ji pradėjo daryti broką, tada tekdavo jį taisyti. Bet ji dirbo!
Raisa sulaukė iš kalėjimo grįžusios draugės ir moterys pradėjo kartu gyventi.
Jos draugė irgi dirbo siuvykloje, tad jos abi mokėjo už butą bendrabutyje.
Kai būdavo striuka, paremdavome „Maisto banko” produktais, bet jos kažkaip sukosi, pagalbos nekaulydavo.
Nors ir kukliai, bet gyveno. Vakarais žiūrėdavo televizorių.
– Tai kas atsitiko? Kodėl Raisa tapo narkotikų prekeive?
– Manau, kad Raisa palūžo, kai jaunesnė draugė ją paliko, o vėliau pakliuvo į kalėjimą.
Išsiskyrusi su drauge Raisa nebegalėjo išsimokėti už butą.
Aš negalėjau jos priglausti: prieš metus sudegė visas mūsų Socialinio centro antrasis aukštas.
Tada Darbo birža pasiūlė jai eiti į Valakupių centrą, kur vykdomi reabilitacijos projektai. Raisa gavo stipendiją, tvarkingai dalyvavo programoje.
Gegužę, kai projektas baigėsi, ji pradėjo gyventi su moterimi, kuri vartoja narkotikus.
Bet koks narkomanas pasakys: jei gyveni su tuo, kuris vartoja, ir tu vartosi.
Norėjo daryti gera kitiems
– Kas jai galėjo padėti?
– Jei kas nors sako, kad Raisa nesistengė išsilaikyti laisvėje, jis kalba netiesą.
Mačiau didžiules pastangas, bet kaip reikėjo tai padaryti iki galo, nežinau.
Mane žavėjo Raisos elgesys. Ji skolindavosi iš manęs pinigų. Bet jei negalėdavo atiduoti, ateidavo pasakyti, kad negali.
Ji puikiai gyveno viena kambaryje. Jai nereikėdavo kompanijos, ji jos neieškojo. Labai mėgo poeziją, o ypač – meilės romanus.
Raisa visą laiką rūpinosi savo išvaizda – buvo labai tvarkinga, labai švari, akinamai baltomis kojinėmis. Vis klausdavo, ar nuo žaizdų nėra kvapo.
Buvo be galo paslaugi. Kartą išgydyti jai kojas pasisiūlė netradicinės medicinos atstovas.
Kai jis pasimeldė, Raisa iš karto pasakė, kad nebeskauda. Supratau, kad ji norėjo tam žmogui padaryti ką nors malonaus.
Mes lauksime jos laisvėje ir gal tuomet galėsime padėti.
Į laisvę – su priklausomybe
– Lietuvoje kasmet iš kalinimo įstaigų išeina apie tūkstantį kalinių. Kur jie prisiglaudžia?
– Vieni turi namus, kiti įstengia nuomotis butą. O tokie kaip Raisa Vilniuje gali glaustis trijose vietose: vienuose „Caritas” nakvynės namuose ir dvejuose savivaldybės.
Prieš keletą dienų atėjo vyras ir klausia, ką daryti: 11 metų kalėjo barake su daugybe vyrų, jų veidai nuolat šmėkščiojo prieš akis.
Išėjo į laisvę, o nakvynės namuose – vėl tas pat. Tie patys veidai, tos pačios šnekos.
– Ar daug kalinių į laisvę išeina turėdami priklausomybę?
– Dalyvauju jungtinio paleidimo komisijoje. Visi, kuriuos svarstėme, turėjo vienokią ar kitokią priklausomybę.
Kartą vakare einu namo ir girdžiu – kažkas patvoryje dejuoja. Žiūriu, kas atsitiko. Guli nusigėręs vyras ir aiškina: „Taigi pašalpą davė, o kur man ją dėti?”
Ar ne mes, mokesčių mokėtojai, kalti dėl tokio pasileidimo? Man atrodo, kad leidžiame savo pinigus tiesiog taškyti.
Be pinigų ir be savų namų
– Kaip tie tūkstantis į laisvę išėjusių žmonių, turinčių alkoholio ar narkotikų priklausomybę, randa darbą?
– Nieko nenoriu kaltinti, bet situacija tokia: išėjau iš kalėjimo be cento, neturiu namų. Jei įsidarbinsiu, pinigų gausiu po pusantro mėnesio. Iki tol reikia kur nors gyventi, ką nors valgyti, iki darbo vietos nuvažiuoti.
Galų gale darbą reikia rasti – o iš kur skambinti? Už kokius pinigus buvusiam kaliniui nuvažiuoti iki Logistikos centro: 7 litai ten, 7 litai atgal?
O kaip susimokėti už sveikatos patikrinimą?
Mūsų centre prisiglaudęs vaikinas išėjo į laisvę rugpjūčio pabaigoje ir tik šią savaitę gavo dvi pašalpas. Iki tol valgė „Maisto banko” paaukotus produktus.
Iš kokios Dievo malonės jam reikėjo gyventi, ieškotis darbo, važinėti į Darbo biržą?
Buvau renginyje, kur buvo diskutuojama, kaip išsilaikyti darbo rinkoje. Bet kaip žmogui pakliūti į darbo rinką?
Tie žmonės lieka vieni, jie niekam nereikalingi.
Kam įdomu, kaip dirbsiu, kaip gyvensiu, kaip man sekasi? Jokio kontakto, žmogiško santykio.
– Ar jokia valstybės institucija tuo nesirūpina?
– Dabar tai niekam neįdomu. Prieš keliasdešimt metų išleistas į laisvę žmogus būdavo kontroliuojamas ir pataisos inspekcijos, ir teisėsaugos.
Dar buvo gamyklos, kurios turėdavo rūpintis buvusiais kaliniais, darbo kolektyvai turėdavo prižiūrėti, kaip jie dirba, kaip gyvena.
Tabore būdavo kasdien
Dar vienas žmogus, tiesęs pagalbos ranką R.Aleksandrovič, – buvęs narkomanas lietuvio ir čigonės sūnus 38 metų Antanas Burba.
Jis prisistato kaip Sekmininkų bažnyčios atstovas – Vilniaus tabore skleisdamas Dievo žodį jis bando padėti įklimpusiems į narkotikus.
– Kur pastarąjį kartą sutikote Raisą?
– Prieš kelias savaites Raisą sutikau tabore. Nežinau, kur ji gyveno, bet tabore būdavo kasdien.
Ji sakė nebeturinti jėgų kęsti skausmą dėl kojų žaizdų.
Raisa kasdien eidavo į taborą ir nežinau, ką darė, kad gautų dozę. Kažkaip surinkdavo pinigų, kažkas jai padėdavo.
Aš pats tą kelią esu nuėjęs. Buvau narkomanas ir kai dėl žaizdų kojose nebegalėjau vaikščioti, kasdien tabore prašinėdavau pažįstamų narkomanų 2 litų, kol surinkdavau dozei.
Aš pasiūliau Raisai padėti išsivaduoti iš narkotikų su Dievo pagalba, nes tik jis turi tokią jėgą. Pažadėjau pasirūpinti, kad ji patektų į krikščioniškosios reabilitacijos centrą.
Dėl paso – keista istorija
– Ar R.Aleksandrovič sutiko pradėti gydytis?
– Raisa patikėjo, kad krikščioniškoji reabilitacija gali padėti.
Mačiau, kad ji gali atverti širdį Dievui.
Bet ji pasakė, kad negali vykti į reabilitaciją, nes yra priklausoma nuo narkotikų.
Pirma teks gultis į ligoninę detoksikuotis – kitaip prasidės abstinencija.
Susitarėme, kad iš pradžių ją paguldysiu į Priklausomybės ligų centro ligoninę.
Bet paaiškėjo, kad ji neturi paso: kartą važiavo be bilieto ir kontrolieriai jos pasą atėmė. Po to ji ieškojusi savo paso pas kontrolierius, bet neberadusi.
Aš nuvykau į Antakalnį, kur renkasi kontrolieriai. Ten Raisos paso nebuvo.
Bet viena moteris man patarė, kad reikia apklausti visus kontrolierius – gal kuris prisimins tokį įvykį.
Vakare paaiškėjo: Raisos pasas perduotas į Migracijos valdybos pasų skyrių, esantį Naugarduko gatvėje.
Ten nuėjęs paklausiau, ar jie turi Raisos pasą. Man sako: „Tegul to paso savininkas pats ateina ir klausia.”
Aš paaiškinau: „Paso savininkas ateitų, bet negali vaikščioti. Jam skubiai reikia į ligoninę, o be paso negali ten gultis.”
Nuvykę kartu su Raisa kitą dieną į Naugarduko gatvę nespėjome to paso atsiimti, tą dieną įstaiga dirbo trumpiau.
Tik trečią dieną Raisa pagaliau gavo pasą.
Priklausomybės ligų centras turėjo vieną laisvą vietą ir susitariau, kad Raisą paguldytų.
Tačiau vėl kilo kliūčių. Gulantis į tą ligoninę reikia sumokėti 50 litų užstatą: jei ką sulaužysi – išskaičiuos.
Aš tiek pinigų neturėjau. Skambinau visiems iš eilės – niekur negavau pasiskolinti 50 litų.
Teko atidėti kelioms dienoms, kai turėjau gauti invalidumo pašalpą.
Raisa sakė, kad netrukus ir pati galėsianti susimokėti užstatą, nes irgi turėjo gauti invalidumo pašalpą.
Mes susitarėme laukti lapkričio 11 dienos, tačiau 8-ąją ji buvo sulaikyta.
Aš jau buvau susitaręs, kad po detoksikacijos ji būtų priimta į krikščioniškosios reabilitacijos centrą prie Kauno arba Kėdainių.
Vienam kentėti – neįmanoma
– Kodėl stengėtės jai padėti?
– Norėjau išgelbėti nuo narkotikų. Aš pats prekiavau narkotikais, paskui tapau narkomanu, bet nepalūžau.
Esu įsitikinęs, kad pasaulyje nėra psichologų ir vaistų, kurie žmogų išvaduotų nuo narkotikų. Pats atsikračiau priklausomybės tik pajutęs Dievo prisilietimą.
– Kas, jūsų nuomone, atsitiko lapkričio 8-ąją? Kodėl R.Aleksandrovič vėl ieškojo narkotikų?
– Keistas klausimas. Tarkime, vartoju narkotikus ir susitariau gultis į ligoninę gydytis pirmadienį. Iki to laiko aš vartosiu narkotikus: ateis pirmadienis, gulsiu į ligoninę ir gydysiuosi.
Tačiau iki to laiko man reikia dozės, nes prasideda abstinencija.
Neįmanoma to iškęsti, kai greta nėra žmonių, kurie padeda.
– Raisa yra minėjusi, kad nenori grįžti į taborą...
– Ji nenorėjo grįžti į taborą, nes ten narkotikai. Ji buvo narkotikų vergė.
Kvaišalų prekybos centras
– Kaip į jus žiūri kiti čigonai? Juk agituodamas prieš narkotikus kenkiate jų verslui?
– Už ką narkomanai mane varys iš taboro – gal už tai, kad bandau juos grąžinti į tinkamą kelią? Aš juk negaliu to verslo sužlugdyti.
Tabore yra žmonių, kurie nenori tokio gyvenimo.
Jie nori pabėgti iš taboro aplinkos, nori normalaus darbo, nori gyvenimo visuomenėje be narkotikų, bet tam nėra jokių galimybių.
– Kaip smarkiai tabore paplitusi narkomanija?
– Ten – narkotikų prekybos centras! Gal kas nors pardavinėja narkotikus ir mieste, bet tabore – pagrindinė prekyba.
– Jei žmogus gimė tabore – ar jis turi galimybių išvengti narkotikų?
– Be Dievo pagalbos – ne. Kaip nusisukti nuo narkotikų, jei visą gyvenimą gyvenai kriminaliniame pasaulyje?
Čigonams trūksta kantrybės
– O, be Dievo, ar kas nors dar padeda?
– Yra projektų, socialinių darbuotojų. Tai padeda.
Šiuo metu tabore irgi vykdomas projektas. Čigonų jaunimas labai noriai užsirašo į grupes norėdami gauti vairuotojo pažymėjimą, aš pats mokysiuosi dirbti kompiuteriu.
Bet čigonai užsirašo ir neateina arba ne visada ateina. Trūksta noro.
Čigonams tiesiog neužtenka kantrybės. Jie pripratę prie kitokio gyvenimo, o kai bando pradėti naują – prasideda problemos. Tai į darbą neima, tai profesijos neturi. Visa tai žmogų bloškia atgal.
Dirbti reikia mokėti ir norėti
– Kiek taboro gyventojų emigravo?
– Emigravo tikrai nemažai. Tie, kurie jau įklimpo, nieko keisti negali: jie neturi profesijos, nemoka net rašyti ar skaityti.
Nieko daugiau nemoka, tik pardavinėti narkotikus. Kokie dar socialiniai darbuotojai? Jiems tai nepadės. Jiems tai svetima.
Tokiems nereikia jokių emigracijų. Emigruosi – ten irgi reikia dirbti. O dirbti reikia mokėti ir norėti.
Ir kas lieka? Sėdėti tabore ir pardavinėti narkotikus. Ir jokia policija nepadės!
Vilniaus meras Artūras Zuokas ir policiją siuntė, ir vaizdo kamerų prikabino – jokios naudos. Niekas nepadės, kai žmogus nenori pradėti kitokio gyvenimo normalioje visuomenėje ir moka tik pardavinėti narkotikus.
Bet yra žmonių, kurie kabinasi, vaikšto į projektus, pas socialinius darbuotojus.
Jie nori dirbti, mokėti mokesčius – daryti viską, kad ištrūktų iš kriminalinio narkotikų pasaulio, bet jiems neleidžiama. Labai daug kliūčių.
Tarkime, būstai. Tabore namai pastatyti neteisėtai, juos griauna, o kur žmonėms pasidėti? Žmogus nenori grįžti į taborą – nori šeimos, darbo, nori mokytis – bet tų kliūčių negali įveikti.
Prakeikė narkomanų motinos
– Kada narkotikai atkeliavo į Vilniaus taborą?
– 1992 metais atvažiavo čigonai narkomanai iš Latvijos, pavaišino narkotikais vietinį čigonų jaunimą.
Jiems patiko, po to išmoko patys pasigaminti.
Tada mieste narkomanai išgirdo, kad tabore galima gauti dozę, pradėjo ten važinėti.
Po to kažkam kilo mintis, kad iš to galima gerai uždirbti. Taip ir prasidėjo.
– Ar uždirbo? Juk tabore skurdas tiesiog bado akis.
– Taip, nes skurdas – tai prakeikimas.
Kiek motinų, praradusių savo vaikus, prakeikė taborą. Tad mes pasmerkti skurdui. Kad ir kokie pinigų srautai ten keliautų – tabore visada bus skurdas. Tai – prakeikti pinigai.
Vedama į teismą keikėsi ir spjaudėsi
* R.Aleksandrovič įkliuvo, kai per slaptą policijos operaciją lapkričio 8-ąją buvo sulaikyta 11 asmenų, įtariamų prekyba heroinu. Vienoje troboje rasta 200 gamų heroino, kitoje – daug pinigų. R.Aleksandrovič namuose pareigūnai rado tris gramus heroino. Moteris tikino, kad šie narkotikai skirti vartoti, o ne parduoti.
* Šią savaitę teismas patenkino prokuratūros prašymą suimti R.Aleksandrovič trims mėnesiams. Moteriai pareikšti įtarimai dėl narkotinių medžiagų platinimo. Vedama į teismą R.Aleksandrovič spjaudėsi ir keikėsi.
* R.Aleksandrovič teisme pripažino, kad turėjo narkotikų ir pardavė juos vienam asmeniui, tačiau neigė, jog platina kvaišalus.
* R.Aleksandrovič namuose krata buvo padaryta po to, kai policininkai iškratė narkomaną Jaroslavą K. ir rado tris folijos lankstinukus su heroinu ir 2 tabletes gamyklinėje pakuotėje, kaip įtariama – psichotropinės medžiagos klonazepamo. Teisėsaugininkai nustatė, kad visa tai jis pirko iš R.Aleksandrovič.
