Slaptumo žymų tvarką nustato Valstybės paslapčių apsaugos įstatymas, be to, kaip sakė VSD vadovas G.Grina, svarbu apsaugoti žvalgybinės informacijos šaltinius, kuriuos galima nustatyti net iš užuominų.
Yra dar viena aplinkybė. Kiek galima suvokti iš viešai pasirodžiusios informacijos, pažymoje minima provokaciniais tikslais Lietuvos atžvilgiu Maskvoje veikianti valdžios kuruojama žmonių grupė ir net pateikiamos jų pavardės. Ne tik Rusijos – bet kurios valstybės saugumo tarnyba panašų pareiškimą įvertintų kaip iššūkį jai.
VSD nerimas dėl nelegalaus išslaptinimo suprantamas: Rusija anksčiau ar vėliau į tai atsakys ir dar nežinia, ar atsakymui pasirinktos priemonės nebus ir ekonomiškai žalingos.
Dabar kamuolys Rusijos žvalgybos rankose. Ir šio žaidimo jau pačioje pradžioje ji turi akivaizdų pranašumą: Lietuvos specialiosios tarnybos, prokuratūra, netgi teismai įklimpo į konfliktą su žiniasklaida.
Konflikto pasekmes nesunku numatyti: jeigu informacijos nutekinimo byla staiga bus nutraukta, bus atvertas nebaudžiamas kelias bet kokiam slaptų žinių nelegaliam paviešinimui, nes daugiau tokio pobūdžio bylų jokia slapta tarnyba ateityje nebesiryš kelti.
Jeigu nutekintojas bus atskleistas, teks įsivelti į dar vieną ilgalaikę rezonansinę bylą, kuri galbūt jau kitaip nei Garliava sugrupuos visuomenę. Ypač jei paaiškės, kad nutekintojas priklauso kuriai nors prezidento rinkimuose dalyvaujančiai partijai.
Gal tokio visuomenės pergrupavimo kam nors ir reikia, bet jo nauda valstybei abejotina. Demokratijos taip pat nepadaugės.
Skandalo išvados – pesimistinės. Bet ar tai reiškia, kad pažymų apie grėsmes nebereikia rašyti? Kas skaito didelių valstybių iškilių žvalgybos vadovų memuarus, ras daug išmintingų patarimų. Įstatymais jų neaprašysi.
Buvę žvalgybų asai sutartinai sako, jog prieš rinkimus reikia būti ypač akyliems, kad informacija nebūtų panaudota rinkimų kovai. Būdamas VSD vadovas per rinkimus mačiau visuomenei nematomą politinės kovos pusę.
Likus keliems mėnesiams iki rinkimų kampanijos pradžios užsukdavau pažymų čiaupą ir informaciją vadovams stengdavausi pasakyti žodžiu, akis į akį.
Pateikiama žinia šiek tiek, bet ne iš esmės buvo modifikuojama, todėl nutekėjimo atveju iškart paaiškėdavo šaltinis. Bylos nekeldavau, nes rinkimų kampanijos metu tai beprasmiška.
Tačiau ir atsargiai elgiantis sunku numatyti visas aplinkybes. Per vieną rinkimų kampaniją staiga pasklido informacija apie krizę dideliame banke. Man paskambino įtakingas politikas X ir pagrasino reikalausiąs mane atleisti iš darbo, jei viešai nepranešiu apie padėtį tame banke.
Kadangi žinojau, kad ta krizė yra rinkimų žaidimas, o dar labiau norima sukompromituoti VSD, vengdamas bet kokių vertinimų šiaip taip sukurpiau viešą abstraktų pranešimą. Pateikti raštu savo samprotavimus atsisakiau.
Ką pravartu žinoti šiuolaikiniam slaptosios tarnybos vadovui? Kad ir kiek garsiai politikai skelbtų dirbantys valstybei, žmonių gerovei, kas neretai yra ir tiesa, nedera pamiršti tarp partijų ir atskirų asmenybių vykstančių aršių grumtynių.
Rinkimų kovos įkarštyje net garsūs politikai yra nepajėgūs sulaikyti tekančio žodžių srauto, įžeidinėjimų, o lemiamu momentu yra pasiruošę parduoti viską, pirmiausia – slaptųjų tarnybų vadovus.
Pristigę argumentacijos politikai per rinkimus dažnai nurodo specialiąsias tarnybas. Liustracijos vajaus metu partijų pasiuntiniai kreipdavosi į VSD dėl savo sąrašo narių galimo bendradarbiavimo su KGB.
Bet gavusieji informaciją ją interpretuodavo plačiai ir kartais net naudodavo kaip susidorojimo su nepageidaujamu asmeniu priemonę. Nuskriaustieji savo ruožtu priekaištaudavo tarnybai, kad ši dalyvauja rinkimų kampanijoje. Ir net to nenorėdamas VSD tapdavo politinės kovos dalyviu.
R.Pakso apkaltos metu pateikęs pažymą apie grėsmes Valstybės gynimo tarybai nujaučiau, kad ji neišbus slapta net kelias paras.
Pažymai pasirodžius žiniasklaidoje, nedelsiant ją išslaptinome. Žinau, kodėl pažyma pateko į viešumą, bet tą žinojimą sau ir pasilieku.
Abejotinus, vėliau aštrios kritikos sulaukusius sprendimus valstybių vadovai, ir ne vien Lietuvoje, yra linkę pateisinti informacija iš slaptosios tarnybos.
Karo Irake pradžia buvo siejama su žvalgybos pranešimais apie S.Husseino masinio naikinimo ginklo naudojimo planus.
Tačiau G.Tenetas, tuometis CŽV vadovas, savo atsiminimuose pateikia, jog žvalgybinė informacija nebuvo vienareikšmiška, o jo garsusis posakis „dėti iš viršaus” neturėjo nieko bendra su apsisprendimu pradėti karą. Anot G.Teneto, sprendimas jau buvo priimtas anksčiau, nei įvyko jo pokalbis su prezidentu.
Iš aukštumų nusileidę į Lietuvą taip pat užtiksime daugybę politinių žaidimų, kur naudojamasi tariama žvalgybos informacija. Norint netapti tokių žaidimų auka, slaptosios tarnybos vadovui reikia atvirai prabilti pirmiau, negu tie žaidimai prasidėjo.
