Šį savaitgalį forumų organizatorius ir moderatorius Algirdas Kumža, signataras, įmonių grupės „Arvi“ tarptautinių ryšių ir komunikacijos vadovas, pasikalbėti tema „Lietuva ir lietuviai: ateities prognozės ir nuosprendžiai“ pakvietė istoriką, daugelio knygų autorių profesorių Egidijų Aleksandravičių, televizijos laidų autorių ir vedėją Edmundą Jakilaitį, žinių portalo 15min.lt vyriausiąjį redaktorių Rimvydą Valatką, „Lietuvos ryto“ apžvalgininką Ramūną Zilnį, Pakūtos gvardijoną brolį Gediminą Numgaudį, verslininką Arūną Matačių.
Pokalbyje apie Lietuvą, artėjančią prie savo Nepriklausomybės šimtmečio, netrūko ir optimizmo, ir pesimizmo.
Prof. E.Aleksandravičius neslėpė, jog jį žavi amerikiečių demokratija ir pilietinės laisvės: „Tokios demokratijos gabalą matau tik mūsų XVII a. viduryje. Per pastaruosius dvidešimt metų nelabai pasikeitė lietuvio kompleksai ir nevisavertiškumas“.
R.Zilnys mano, jog lietuviai, gimę po 1990-ųjų, neturi jokių kompleksų: „Tiesa, jie kartais būna pasipūtę. Šiuolaikinis 20-metis mažai gilinasi į tai, kas buvo prieš 40 metų“.
Į moderatoriaus klausimą, kaip mes - Lietuva - atrodome kitų pasaulio valstybių akyse, kuo esame išskirtiniai, forumo dalyviai atsakė skirtingai.
Prof. E.Aleksandravičius sakė, jog jam jau pats klausimas dvelkia kompleksu: „Mes nesame, ir nereikia, pranašesni už kitus“.
R.Zilnys mano, jog daugeliui gerų dalykų Lietuvoje trūksta ryškaus pristatymo. Pozityvius darbus bei įvykius, žurnalisto manymu, dažnai nustelbia užsienyje nusikalstantys tautiečiai: „Deguto šaukštelis yra labai gerai matomas“.
„Pirmiausia mums atpažįsta pagal laisvę. Dažnam užsieniečiui Lietuva yra šalis, kuri padarė stebuklą. Apie tai užsieniečiai gali diskutuoti valandų valandas.
Dėl banditų eksporto į Vakarus turime negatyvų įvaizdį, bet mums dėl to eksporto tik geriau.
Užsienyje manęs visi klausinėja, kaip gyvenome sovietų laikais“, -- kalbėjo E.Jakilaitis.
R.Zilnys pasakojo, jog užsieniečiai, su kuriais jam teko bendrauti, Lietuvą įsidėmėjo dar dėl kelių dalykų. Jo pašnekovai prisiminė per televizijos CNN kanalą rodytą Jurgio Kairio skrydį po tiltu, paminklą muzikantui Frankui Zappai Vilniuje ir sostinės merą Arūną Zuoką, šarvuočiu traiškantį automobilį.
„Nereikia žiūrėti, ką kiti apie mus pagalvos, - kolegoms oponavo R.Valatka. - Anksčiau keikdavome svetimuosius. Ką keiksime po 10-15 metų?
Esmė - mes šioje žemėje turime ne gerai gyventi, o gerai jaustis.
Stebuklo Lietuvoje nebebus, kol mirtys viršys gimimus. Mirties kelyje negali būti nieko kūrybiško. Per pastaruosius dešimtmečius mūsų sumažėjo, o skolos išaugo. Su skaičiais nepasiginčysi: dabar mūsų yra tik 2,95 milijono, o skola - jau 50 milijardų. Mes senstame, mūsų skolos didėja“.
Moderatorius A.Kumža pastebėjo: „Lietuvio dvasinė būklė - žmogaus vertė tampa pinigas“.
Apie dvasingumą ir krikšto prasmę iš pradžių bendrine lietuvių kalba savo mintis dėstęs brolis G.Numgaudis po kiek laiko pradžiugino auditoriją, prabilęs žemaitiškai.
„Dabar - bažnyčių tuštėjimo metas ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Sovietmečiu, kovodami už tikėjimą, visą dėmesį sutelkėme į tradicijų išsaugojimą. Kai nebėra su kuo kovoti, nebėra ką veikti bažnyčioje. Ar forma buvo pripildyta turiniu?“ - retoriškai klausė dvasininkas.
Prof. E.Aleksandravičius forumo dalyviams priminė kiek netikėtą pareigą: „Džiugesys yra moralinė pareiga. Kančios teologija, tikiu, keisis į džiugesio teologiją. Jei kitam nieko negali duoti, tai nors šypseną“.
Diskusijoje buvo pastebėta, jog lietuviai nebemoka džiaugtis, ir net akivaizdžiai gražėjantys miestai jiems kelia mintis apie vagiamas Europos Sąjungos lėšas, lobstančius valdininkus.
E.Jakilaičio nuomone, toks požiūris nėra laužtas iš piršto ar tik pesimistinis svaičiojimas: „Viešojo sektoriaus noras vogti, kiek tik gali panešti, - tai yra Lietuvoje. Kai kurios organizacijos yra kaip nusikalstami susivienijimai. Visi aiškina, jog sovietmečiu žmonės buvo įpratę vogti iš valstybės. Tokį požiūrį gali pakeisti tik šeima.
Korupcija, viešojo gėrio savinimasis yra pats didžiausias iššūkis šiai visuomenei“.
Marijampolės savivaldybos tarybos narys, traumatologas Gediminas Akelaitis forumo svečių klausė: „Kodėl nė vienas neužsiminėte, jog yra trys Lietuvos: valdžios Lietuva; Lietuva, kurios niekas negirdi; 800 tūkst. jaunoji karta, kurios niekas neišgirdo, todėl ji susikrovė klumšius ir išvažiavo?“.
„Pasakymas, jog yra trys Lietuvos reiškia, kad Lietuvos apskritai nėra“, - savo nuomonę pareiškė R.Valatka.
Forumo dalyviai skirtingai vertino lietuvių emigraciją.
„Kuo labiau gilinuosi į emigraciją, tuo mažiau ją suprantu, - prisipažino prof. E.Aleksandravičius. - Kai žiūriu į posovietinę emigraciją, įžvelgiu dalykų, kurių sveiku protu nepaaiškinsi.
Materialiai daug kas pasikeitė, tačiau vis tiek geriau nesijaučiame. Turėtų būti kolektyviniai nepasitenkinimo kompleksai, kurie verčia išvykti. Kodėl toks didelis nepasitenkinimas, man neaišku“.
R.Zilnys pastebėjo, jog išvažiuoja ir neskurstantis jaunimas, kuris paprasčiausiai naudojasi pasirinkimo laisve.
Moderatorius A.Kumža marijampoliečiams pristatė jauną verslininką A.Matačių, gyvenusį Londone, grįžusį į gimtinę ir pradėjusį šokolado verslą Giedraičių miestelyje (Molėtų rajonas).
„Yra tik juodas darbas, stebuklų nebūna. Kuo daugiau turi laisvo laiko, tuo daugiau problemų susigalvoji, - akcentavo A.Matačius. - Kai atsivėrė sienos, tapome pasaulio piliečiais. Europos Sąjungoje gimusiai kartai viskas yra paprasta.
Lietuva verslui yra puiki šalis. Kai pradėjome, mums sakė: „Esate naivūs, niekas nepirks šokolado už 15 litų.
Tačiau mes mažu impulsu padarėme stiprų efektą - kaip Rytų kovų menuose.
Trejus metus mokėmės, labai klydome. Bet Lietuvoje yra gerai klysti - Londone jau būtume tris kartus bankrutavę“.
A.Matačius teigė nesigailįs, jog verslui pasirinko Molėtų rajoną, o ne sostinę: „Yra viena problema - trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Žmonių su rankomis yra, bet trūksta su galvomis“.
Verslininkas pasakojo, jog be jokios baimės kreipdavosi patarimų į konsultantus iš Prancūzijos, Afrikos: „Rašydavome jiems laiškus kaip draugui, juk blogiausia, kas gali atsitikti - jie paprasčiausiai neatsakys į tą laišką“.
Atkaklumas be kompleksų davė didelės naudos šokolado verslui. Žymūs šios srities specialistai kartais konsultuodavo be atlygio.
„Už pieninį šokoladą gavome tarptautinį apdovanojimą. Mums sakė: „Šveicarijos karvėms dar toli iki lietuviškų“, - neslėpė pasididžiavimo sėkme A.Matačius.
Šis forumas buvo paskutinis šiais metais. Į A.Kumžos klausimą, ar ir kitąmet reikėtų tęsti šią tradiciją, sausakimša salė atsakė garsiais plojimais.
