Skirtingos krypties teatrai dvi dienas iš eilės sostinėje parodė komedijas. „Po 20 metų” į sceną atvedė aktorius Dainius Kazlauskas. „Vėją tuopose” sukūrė pasaulinio garso režisierius Rimas Tuminas.
Pirmasis veikalas priklauso komercinius spektaklius prodiusuojančiai kompanijai „Idioteatras”, jis skirtas gastrolėms po Lietuvos miestus, rodomas klubuose, kur publika sėdi prie staliukų.
Antrasis – iš garbingojo Maskvos J.Vachtangovo teatro, skaičiuojančio kone šimto metų istoriją. Jis praėjusią savaitę gastroliavo Vilniuje.
Atrodo, kad maskviečiai savo komerciją darė rafinuotai, vilniečiai – atvirai ir neišdidžiai.
Lietuvių spektaklyje didžiąją scenos dalį užima dvigulė lova. Kai publika įpusėja užkandžiavimo seansą, į sceną įeina aktorė ir aktorius, mikliai nusirengia iki apatinių, įsiropščia į lovą ir pasigirsta: „Ach, ach, ach.”
Pornoteatras su raudonomis lemputėmis ant staliukų? Oi, ne – režisierius su aktoriais pajuokavo ir apmovė. Pasirodo, šeima treniruojasi pagal erotikos vadovėlį.
Bet kad vaidinimas pasisuks apie reikalus „žemiau juostos” – savaime suprantama. Jei komedija – tai apie ką gi dar? Čia toks lietuviškų komercinių teatrais pasivadinusių įstaigų supratimas.
Vaidina nuostabūs, talentingi aktoriai.
Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė – subtili gražuolė, už jos vaidmenis kine jau triskart plasnojo Sidabrinės gervės.
Andrius Bialobžeskis – žavingas liūtas ir teatre, ir kine. O dar poezijos skaitymų vakarai, sąmojis gyvenime ir scenoje.
Ką jie veikia pusnuogiai šito vaidinimo lovoje, prisidengę beformiais SPA chalatais?
A.Bialobžeskis ir G.Jaraminaitė-Ryškuvienė vaidina beformius vaidmenis beformiame spektaklyje apie porą, kuri kartu gyvena jau dvidešimt metų.
Dramaturgė kanadietė Michele Riml prirašė paviršutiniškų žurnalinių temų, artistai vardija jas, išverstas į lietuviškas realijas.
Moteris kartoja: „Aš tau neberūpiu pastorėjusi ir raukšlėta.” Vyras atsimušinėja: „Tu man rūpi, bet aš noriu pažiūrėti žinias.” Tai visas siužetas.
Režisierius nesugalvojo nieko, išskyrus kelis dalykus: kalbėtis sėdint, stovint, gulint, lakstant iš kampo į kampą.
Abu aktoriai ir jų režisierius turbūt svajojo apie kilnesnius dalykus, kai teatrą rinkosi kaip profesiją. Tikriausiai nemanė, kad vaidins apsirengę buitiniais apatiniais ir linksmins užkandžiaujančią publiką.
Kad sakys nykias, seklias replikas apie „santykius” ir tai kartais sukels žvengimą salėje. Kad labiausiai pralinksmins Vytauto Didžiojo vardas, šiame vaidinime suteikiamas vyro genitalijoms.
Kiek ambicijų, vilčių, tikėjimo tenka užgniaužti, kad porą valandų taip vaidintum? Ką už tai pelnai? Kąsnį, skudurą, SPA? Ką prarandi, kol scenoje aptarinėji raukšles, pilvą, sėdmenis?
Komedijai Maskvos meno šventovėje R.Tuminas, nestokojantis humoro jausmo, parūpino taurią atmosferą, kuri skatina į gyvenimą žvelgti net iš filosofinio kosmoso (projekcijoje – planeta it iš Larso von Triero filmo „Melancholija”).
Veiksmas vyksta galbūt tarp antkapių. Personažai trokšta pabėgti iš neįvardijamos, nedemonstruojamos prieglaudos, kurią galima suvokti kaip abstraktų slogų reiškinį. O veikia senoliai, karo veteranai, kad ir kaip režisierius slėptų jų kilmę ir buvimo vietą.
Prancūzo Geraldo Sibleyras pjesė „Vėjas tuopose” paprastesnė, žemiškesnė. Dramaturgui pavyksta ir pajuokinti, ir pagraudinti savo veikėjų pašnekesiais. „Intelektualinis greitasis maistas”, – taip tokią dramaturgiją apibūdino rusų teatrologė Marina Davydova.
Scenoje – trys skirtingai šaržuoti neįgalūs keistuoliai, kuriuos vaidina trys garsūs šiandienos Rusijos teatro ir kino aktoriai.
Jie keliais dešimtmečiais jaunesni už savo personažus. Trys vyrai pačiame žydėjime iš visų jėgų kraiposi, vaidindami karo ir senatvės sužalotus senius.
Spektaklis tuštokas, manieringas, forma nesusikalba su turiniu.
O publika lydosi nuo mėgstamų artistų triukų, gaudo juokingesnes replikas ir linksminasi it pramogų banke, nors oriai atėjo į labai aukšto meno vietą, kuri dėl režisūros korifėjaus kūrybos tapo stačiai madinga.
Maskvietis teatro kritikas Romanas Dolžanskis po R.Tumino premjeros priminė: „Tokia mūsų teatro realybė: aukštojo meno ir bulvaro bandymai taikiai sugyventi neišvengiamai baigiasi bulvaro pergale.”
Štai ką užmiršo, išbraukė, paniekino „Idioteatro” samdomi bendradarbiai: net menkiausią pretenziją į kūrybą. Teatras kaip aptarnavimo sritis?
Kadaise D.Kazlauskas į tą pačią „New York” baro sceną įžengė vaidinti „Urvinio žmogaus”, monospektaklio, kurį režisavo jo bendražygis Kostas Smoriginas. Tie vakarai žėrėjo artisto talentu ir temperamentu – kaip ir vaidinant Dariui Meškauskui, Vaidotui Martinaičiui.
Aukštasis menas stojo į dvikovą su bulvaru ir atrodė kaip nugalėtojas.
Nepraėjo nė 20 metų, o naujojo produkto darytojai gali savęs klausti panašiai, kaip vakarėlio „Po 20 metų” herojus: „Kada man pradėjo nieko nebereikėti?”
