Tačiau ko vertas yra šis reikalavimas, jeigu visi suprantame, kad visų vertingiausių KGB bendradarbių bylos buvo arba sudegintos, arba išvežtos į Rusiją. Lietuvoje liko tik duomenys iš bylų, kurias KGB laikė ne pirmos svarbos, todėl ir paliko jas mums.
Ne mūsų šalyje yra ir bylos tų, kurie galėjo bendradarbiauti ar bendradarbiauja su Vakarų slaptosiomis tarnybomis. Į tokį faktą mūsų valstybėje žiūrima daug atlaidžiau, nei į ryšius su KGB, nes kalbama apie partnerius NATO ir Europos Sąjungoje.
Todėl valstybė, reikalaudama įgyvendinti anketoje surašytą reikalavimą nurodyti ryšius su kitų valstybių slaptosiomis tarnybomis, gali atsidurti kitų šalių bei jų interesų rankose.
Jeigu kas iš politikų žino, kad tokių duomenų vis dėlto gali būti ir Lietuvos slaptųjų tarnybų seifuose, paslėptų archyvuose, tada galime suprasti, kodėl jie nori šias tarnybas kontroliuoti. Jeigu manoma, kad tokių duomenų gali būti kitų šalių slaptosiose tarnybose, belieka siųsti aliarmo signalus apie galimą provokaciją.
O Lietuvos žmonėms paliekama tik galimybė, atsižvelgiant į simpatijas ir antipatijas konkretiems politikams spėlioti pagal faktų nuotrupas, ar tai provokacija, ar tikrovė.
Kaip sužinoti teisybę šioje situacijoje? Pažvelkime ne šiaip į kokių politikų, bet į mūsų valstybės prezidentų biografijas ir suprasime, kiek daug peno tokioms spėlionėms.
O pateikti faktų nuotrupas ir pagal jas spręsti, ar galėjo konkretus asmuo, taip pat ir šalies vadovas, turėti ryšių su užsienio slaptosiomis tarnybomis, draudžia mūsų teisė arba to neleidžiama rašyti.
Todėl piliečiai pasmerkti gyventi iškreiptų veidrodžių karalystėje: jie apie buvusius vadovus žino viena, o teigiama yra kita.
Bet prezidentų biografijose gali būti nutylėti ir kiti faktai, pagal kuriuos taip pat daug gali spręsti. Pavyzdžiui, jeigu meluojama apie savo tėvus, nuslepiama, kad jie turėjo ryšių su tarnybomis. Vaikas neatsako už tėvų darbus, bet kam tada visa tai slėpti.
Kas turėtų išsiaiškinti, ar kokie faktai nebuvo nuslėpti? Galbūt pas mus tai turėtų daryti Vyriausioji rinkimų komisija, įjungusi visas turimas pajėgas.
Juk vėliau, jei tokie faktai apie valstybės vadovus išaiškėja, šie pasijunta tarsi ant vulkano kraterio, o valstybės tarnybos imamos spausti užgniaužti bet kokius svarstymus ta tema. Ir sukuriamos visos galimybės kitų šalių informacijos šaltinių kišimuisi į mūsų reikalus.
Blogiausia, kad už informacijos slėpimą, melagingus tvirtinimus apie tamsius savo veiklos faktus nenumatyta jokia atsakomybė renkamiems politikams, net, jeigu vėliau tas melas išplaukia į paviršių. O rinkimai tampa panašūs į katės pirkimą maiše.
Tokie gali būti ir šie prezidento rinkimai, kurių rinkimų kampanija praėjusią savaitę jau prasidėjo ir formaliai. Bet, matyt, didžiausi politikos sunkiasvoriai lauks iki paskutinio momento pareikšti apie savo kandidatavimą. Kam jiems skubėti? Juk rinkimų kampaniją jie ir taip jau daro, tik naudodami taip vadinamą valdžios resursą.
Be to, kuo vėliau tokie politikai paskelbs apie dalyvavimą rinkimuose, tuo mažiau laiko paliks piliečiams sužinoti teisybę apie jų nuslėptus veiklos puslapius.
Ar artėjant kitų metų rinkimams nereikėtų numatyti mechanizmo, kaip piliečiai galėtų sužinoti tiesą apie šių politikų praeitį ir atsakomybę už melagingos informacijos pateikimą, prilyginus ją melavimui teisme, duodant parodymus?
Juk čia kalbame apie daug rimtesnius dalykus, nei eilinė kokio mūsų piliečio byla Temidės rūmuose.
Nemažiau svarbu sutarti ir kada turėtumėme imti kelti į dienos šviesą darbus, galimai prasilenkiančius su įstatymu bei Konstitucija, jeigu asmuo pabuvęs šalies vadovu, vėl nori juo būti. Galbūt geriausia tai būtų daryti, likus pusei metų iki kitų rinkimų. Kad politikui būtų laiko atsakyti į visus kilusius klausimus.
Faktų iškėlimas, likus pusei metų iki rinkimų nepaliktų laiko įsisukti apkaltos mechanizmui, bet asmeniui siekiančiam vėl būti išrinktu valstybės vadovu leistų apsispręsti, ar verta tai daryti, o žmonėms, ar verta tokį politiką dar kartą rinkti.
Kol kas apkalta yra vienintelė prezidentų atsakomybės praktika Lietuvoje. Bet šis procesas įneša daug sumaišties į valstybės gyvenimą, jį paralyžiuoja, o tiesos daug neatskleidžia.
Todėl ir nėra praktikuojamas kitur Europoje. Prancūzijoje taikoma prezidentų atsakomybė, jų kadencijai pasibaigus. Lietuvoje nėra ir tokios praktikos.
Prezidentas V.Adamkus antrą kartą dalyvavo rinkimuose, neįvertinus jo padarytų veiksmų atitikimo įstatymams ir Konstitucijai. Jei rinkimuose antrą kartą dalyvautų ir dabartinė šalies vadovė, būtų panašu. Ar gerai valstybei, kai nesužinoma teisybė?
O mūsų valstybės slaptosioms tarnybos reikėtų gerai pagalvoti, ar gera praktika yra slėpti tuos tamsius prezidentų ir kitų aukšto rango politikų veiklos puslapius. Šios tarnybos turėtų tarnauti valstybei, o ne politikams, kurie suinteresuoti nemalonių savo biografijos faktų slėpimu, jeigu tokių buvo.
Prisidėdamos prie to, šios tarnybos suduoda skaudų smūgį žmonių pasitikėjimui valstybe ir svarbiomis mūsų valstybei institucijoms, o politiką padaro neskaidrią bei neatsakingą savo šalies piliečiams.
