„Geidžiamiausias formatas pasaulyje”, „Net 16 virtuvių, kuriose vienu metu varžosi 16 dalyvių”, „Realybės šou, kuriame drama maišosi su komedija”, „Atėjo metas sužinoti, ar lietuviai moka gaminti”, „Didžiausias kulinarijos šou Lietuvoje” ir t.t.
Visa tai – eteryje garsiai skambėjusios liaupsės naujajam LNK pirkiniui – Amerikos kanalui ABC kompanijos „Kinetic Content” sukurtam projektui „The Taste”, kuris pas mus atkeliavo kaip kulinarijos šou „Skonis”. Pirkinys tikrai nepigus ir, negana to, reikalaujantis milžiniško darbo, įdirbio ir priemonių. 16 mažų virtuvių, galybė kamerų, operatorių, technikos darbuotojų, grimo meistrų, asistentų, padėjėjų ir t.t. Bent kiek išmanančius televizijos virtuvę vien nuo tokių užmojų muša prakaitas.
Tik išėjo viskas kaip su tais mūsų lietuviškais cepelinais – darbo daug, o rezultatas ginčytinas. Nei labai sveika, nei labai skanu. Nei, tiesą sakant, labai įdomu.
O skonį, t.y. laidos estetiką, dar ir pagadina... tas pats prakaitas. Jis išpila kone visus besivaržančius dalyvius.
Iš pradžių – per atrankas. TV naujokai, apsupti įkyrių kamerų ir prožektorių, drebinantys savo patiekalą į vieną šaukštą negailestingai tiksint paskutinėms sekundėms, po ranka pasipainiojusia pašluoste nuo kaktos braukia išdavikiškus jaudulio lašus. Mano pedantiška vaizduotė kažkodėl juos mato krintančius į puodus. Vėliau jie, vėl išpilti prakaito, laukia teisėjų sprendimo.
Tačiau kulinarijos šou – ne galiūnų varžybos. Sporto rungtyse prakaito lašai pranašauja pergalę, o virtuvėje jie kelia pasibjaurėjimą. Turbūt todėl dauguma pasaulio virėjų aplink puodus ir keptuves sukinėjasi su specialiomis kepurėmis.
Kadangi „Michelin” žvaigždučių nė vienas iš „Skonio” dalyvių ant savo antpečių neturi, tai ne tik kepurių, bet ir papasakoti nelabai turi ką. Pora sakinių apie tai, ką ir iš ko gamins, o paskui – tik besikartojantys veblenimai „kaip jaudinausi” arba „kaip man drebėjo rankos, kojos”.
Ar tai ir buvo žadėtoji įtampa ir karšta kova? Didysis mūšis, kurio baigtį turi nulemti keturi čepsintys teisėjai – Agnė Jagelavičiūtė, Romas Zakarevičius, Liutauras Čeprackas ir Kristina Brazauskienė? Šou, kurio santūrus vedėjas Andrius Butkus sugeba tik suskaičiuoti brangias sekundes, užuot rizikavęs prakaituojančius virėjus suerzinti taip, kad norėtųsi jam petražolę sugrūsti į vieną vietą.
Ilgakojės gražuolės iš virtuvės įnešamas padėkliukas su keturiais šaukštais patiekalo sulaukia tik vertintojų grimasų (šypt arba vypt) ir nieko nesakančių komentarų: „Šito aš tai nevalgysiu”, „Kas čia dabar?”, „Man tai neskanu”, „O man, pavyzdžiui, patiko”, „Per mažai druskos”, „Per daug šafrano...”
O man kas iš to? Nei užuodžiu kvapą, nei jaučiu skonį. Nei sužinau, iš ko koks patiekalas paruoštas, ar tinkamai paruoštas, ar tikrai buvo skanus ir kaip jį iš tikrųjų reikėtų ruošti.
Norėčiau iš kurio nors teisėjo išgirsti profesionalų paaiškinimą, kodėl į jautieną reikia berti daugiau druskos nei į kiaulieną, o su egzotiškuoju šafranu elgtis atsargiau. Tiesą sakant, jei visiškai nesidomėčiau kulinarija, net nežinočiau, kas tas šafranas ir su kuo jis valgomas. O juk ne visi žiūrovai lankėsi tolimuose kraštuose, kur auga šis vienas brangiausių pasaulyje prieskonių.
Šafranas (išvertus iš persų kalbos za’faran reiškia „būk geltonas”) – oranžinės spalvos augalinis prieskonis, gaunamas iš daržinių krokų žiedų piestelės dalies – purkos. Šis delikatesas toks brangus dėl to, kad augalas žydi vos porą savaičių per metus ir renkamas tik rankomis (sako, kad žiedus reikia nuskinti iki aušros). Vienas skynėjas per dieną surenka vos 60–80 g žaliavos. O norint gauti vieną gramą šio prieskonio, reikia surinkti nuo 100 iki 200 žiedų. Tikro šafrano vieno kilogramo kaina Lietuvoje svyruoja nuo 3500 iki 4000 litų.
Tik visa tai sužinojau ne iš šios laidos, o keliaudama po Maroką. Nejaugi žiūrovai apie šafraną žino taip pat gerai, kaip ir apie vanilę?
Tiek to, aukštosios virtuvės paslaptys, matyt, čia nebus atskleistos. Bet gal bent sužinosime naudingų receptų? Juk teisėjai taip nuoširdžiai uostinėja, knebinėja ir pirštais rakinėja (negalėčiau teigti, kad ir ši vertinimo operacija atrodo estetiškai) kiekvieną šaukštelį. Nė velnio! Skanu arba neskanu. O tu, smalsuoli, graužk džiūvėsį.
Sunku lyginti kulinarijos laidas. Bet čia, kaip ir visur kitur televizijoje, viską lemia asmenybės. Net ir kiaušinio išvirti nemokantį stuobrį nuotaikingasis britas Jamie Oliveris gali bent penkioms minutėms sulaikyti prie ekrano. Tegul ir neįkvepia sukiotis virtuvėje – malonu žiūrėti jo šou.
Junginėjant kanalus sunku atsiplėšti nuo skrupulų nepripažįstančio velniškojo Gordono Ramsey – taip pat brito, TV šou „Pragaro virtuvė” ir „Vyriausiasis virėjas” kūrėjo. Turtingo virėjo, knygų autoriaus, prie ekranų sutraukiančio milijonines auditorijas. O kulinarijos varžytuvės „Mano virtuvė geriausia” (pagal australų formatą „My Kitchen Rules”, rodė BTV) su Pete’u Evansu ir Manu Feideliu įtraukia tarsi detektyvinis serialas.
Nereikia žvalgytis toli. Gražių, estetiškų, įdomių, naudingų ir praktiškų laidų turėjome ir čia, Lietuvoje.
BTV prieš kelerius metus skoningai pokalbį ir kulinariją derino Nomeda Marčėnaitė („Skanus pokalbis”). Po pasaulio virtuves žvalgėsi, čia pat patiekalus ruošė ir apie maisto įvairovę pasakojo Gidonas Šapiro-Bilas („Bilo receptai” ir „Skonio reikalas”, „Lietuvos ryto” TV). Profesionalumu stebino Linas Samėnas su Robertu Ščesnavičiumi („Susitikime virtuvėje”, TV3).
Visuomet jauku ir skanu „Beatos virtuvėje”. Naudingų patarimų nesyk išgirdome ir iš vieno tituluočiausių „Skonio” teisėjų – L.Čepracko laidoje „Liutauro virtuvė” (BTV). Astos Stašaitytės-Masalskienės „Šeštadienio ryto” (BTV) laidos svečiai plepėdami ruošė patiekalus, kurių receptai laidos pabaigoje matomi ekrane – imk, ruošk pats, o ne tik seilę varvink žiūrėdamas.
Žiūrėdamas šias laidas lygiai taip pat negali nei paragauti, nei užuosti. Tik pasitelkti vaizduotę. Bet, ačiū, skanu.
Žiūrėdami dainų ir šokių konkursus grožimės vaizdais ir garsais. „Skonyje” skonį ir kvapą jaučia tik keturi komisijos nariai, kurie neperteikia beveik jokių emocijų. Net temperamentingoji A.Jagelavičiūtė užgęsta girdėdama rimtus L.Čepracko ir R.Zakarevičiaus postringavimus. Na, imtų kuris nors ir užklyktų, kaip jam skanu, ar... pradėtų žiaukčioti iš pasibjaurėjimo (pavyzdžiui, paragavus ėriuko sėklidžių). Priimčiau net ir tai – juk čia šou!
Sykį svečiuose prie stalo draugės vaikas pradėjo raivytis ir zirzenti: „Nevalgysiu, nenoriu.” „Būk mandagesnis”, – subarė motina. „Ačiū, neskanu”, – pasitaisė berniukas.
„Ačiū, neskanu”, – kol kas norisi pasakyti „Skoniui” ir užkrimsti džiūvėsio.
"TV antena"
