Įprastai neskanus žodis ten buvo apsuktas kita puse ir pateiktas kaip pažangos ir evoliucijos dvasios variklis. Pateiktas pakankamai įtikinamai.
Įkvėpti šio nebenaujo meno kūrinio, pasižiūrėkime į kitą žodį, kuris tradiciškai yra vertinamas vien tik neigiamai. Lietuviai, net ir mylintys savo tautą, kalba apie pavydą, kaip apie blogiausią nacionalinį bruožą. Lietuvis, girdi, labiausiai trokšta, kad kaimyno karvė užverstų kanopas. Lietuvis, girdi, labiausiai džiaugiasi kitų nelaimėmis.
Visa tai tiesa. Antraip iš kur būtų toks susidomėjimas nelaimės istorijomis, skyrybomis, svetimų karjerų griūtimis žurnaluose ir TV laidose (prodiuseriai žino: niekas taip nesurinks geros auditorijos, kaip svetimos nelaimės lukštenimas, o jei tas žmogus dar ir buvo anksčiau sėkmingas, arba bent jau turtingas, tai visai puiku)?
Tai tiesa, bet tai nereiškia, kad mes privalome pasiduoti aplinkinių pavydui, kaip blogam orui arba metų laikų kaitai. Atvirkščiai. Pavydą galima pažaboti ir panaudoti savo reikmėms. Aš kažkada išpopuliarinau ir paleidau apyvarton atspaustą ant raudonų puodelių (kurie dabar jau nebeparduodami ir yra muziejinė retenybė, todėl čia ne reklama) frazę, netaisyklingai užrašytą - „Duskit pavidolei“. Ta frazė, nors ir linksmai ir gana drastiškai, atspindi pagrindinę šio straipsnio mintį.
Supraskite, kad tą pačią sekundę, kai jums gyvenime pradės sektis, atsiras žmonių, kurie norės, kad jums nebesisektų. Tai neišvengiama – beprasmiška vaikščioti ir dejuoti, ak, kodėl žmonės negali būti mažiau pavydūs. Tai tas pats, kas norėti, kad lietus būtų mažiau šlapias. Geriau nepamiršti skėčio. Kai mus užgriūna aplinkinių pavydas – dėl mūsų karjeros, pinigų, sėkmingos santuokos ar draugystės, kelionių, pagaliau, net dėl to, kad kažkas turi ilgesnes kojas ar ant kažko gražiau guli švarkas – daugelio pirmasis instinktas būna išsigąsti ir susisukti į kiautą.
Tas kiautas vadinamas kuklumu, baisiausiu išradimu, liaudies išminties nepelnytai šlovintu labai daug dešimtmečių.
Kuklumas žmogų puošia? Nieko panašaus. Kuklumas paverčia jus mazgote ir kilimėliu prie durų, kad kitiems būtų smagiau per jus lipti. Mat jei patys nesirūpinsite savimi, kiti jumis tikrai nepasirūpins. Reiškia, jumis nesirūpins niekas. Jums sako: „kas katinui pakels uodegą, jei ne pats?“. Teisingai. Tai ne pasiūlymas nekelti uodegos. Tai priminimas apie tai, kad jūsų uodegos kilnojimas yra jūsų darbas.
Šalin kuklumą. Pasiruoškite aplinkinių pavydą naudoti, kaip sėkmės rodiklį. Negailėkite pavyduolių, šnypščiančių jums už nugaros. Atvirkščiai, kiekvieną rytą galvokite: ką galėčiau padaryti, kad jie galėtų niršti ir marinuotis savo nuodingose sultyse dar labiau. Nemanykite, kad juos galite juos išgelbėti savo supratimu ir gerumu: jei žmogus jums pavydi, jis yra nepataisomas. Tiksliau, jis gali išsigydyti tik pats save, kai galbūt persisotins savo piktumo syvais. Jūs jam galite padėti, tik paspartindami šį procesą.
Yra dar viena priežastis, dėl kurios pavyduolius rekomenduojama erzinti. Pavyduoliai yra ne tik įkyrūs ir gadinantys nuotaiką jums, sėkmingiems. Jie yra bet kokios pažangos priešininkai, jiems patinka, kai kitiems nesiseka, nes bet kokia sėkmė pabrėžia jų pačių silpnumą, tinginystę, beviltiškumą. Jei aplinkiniams sekasi mažiau, jie jaučiasi truputį geriau, bet nejau pavyduolio gera savijauta jums reiškia daugiau už jūsų laimę?
Jie stabdo pažangą ne tik jums asmeniškai – visiems.
Žinote, kaip kartais pasako žmonės: „anksčiau visi buvo neturtingi, bet niekas niekam nepavydėjo“? Na, visų pirma, pavydėjo ir tuomet. O antra – tai nuo kada tikslas yra būti neturtingiems? Bangų ir audrų nebūna sodžiaus kūdroje, aptrauktoje žaliais maurais. Bet kur jūs norėtumėte gyventi, prie dumblinos kūdros ar prie audringos jūros? Nevažiuojantis automobilis niekada nesudaužomas avarijoje – tai ar norite nevažiuojančio automobilio?
Vienas būdų išmokyti žmogų kęsti skausmą yra „plaukti su skausmu“, juo džiaugtis ir prašyti dar. Tai skamba baisokai, bet veikia. Tas pats ir su pavydu.
Prašykite ir laukite pavydo kuo daugiau. Kasdien galvokite – tegu šiandien kuo daugiau žmonių man pavydi visko. Nebijokite, jų nebus taip baisiai daug; gyvenime daugiau yra gerų ir šviesių žmonių, jiems jūsų sėkmė nė kiek nebus skausminga – bet tuos pavyduolius, kurie yra, jums reikėtų pasiekti visus.
Pasiekti juos - ir tirpdyti juos jūsų sėkme, kad gyvenime liktų daugiau vietos tokiems, kaip jūs. Geriems, stipriems ir tauriems. O pavyduoliai susinaikins patys save.
„Stilius"
