Tikėtina, kad štai tokia: „Žinoma, taigi „Maxima“, taupė ir štai sutaupė. Vertelgos prakeikti, sukčiai, žmogėdros. Oi, kad dabar ką nors pasodintų į kalėjimą, tik va turbūt nepasodins, nes kaip visad, piniguočiai išsisuks ir niekas neras kaltų.“
Iš kur žinau? Tai kad tokie jau dėsningumai. Kai tik nelaimė, pirmas instinktas – ieškoti kaltų, ir būtinai, būtinai ką nors reikia nubausti, ir kuo greičiau. Lygiai tą patį laukinį siautulį matėme, kai Panevėžio rajone buvo išžaginta ir automobilio bagažinėje sudeginta nepilnametė, kurios vietos nenustatė Bendrasis pagalbos centras.
Ten lengvai rado tuos, ant ko galima būtų versti bėdą. Jei nepilnametė nebūtų skambinusi, turbūt būtų šaukiamasi Dievo teisingumo ir bausmės automobilio gamintojams, jo importuotojams arba tiems, kas pardavė degtukus arba žiebtuvėlį, kuriuo buvo padegtas automobilis. Greičiausiai ir vėl liktų kaltas prekybos centrų tinklas arba degalinė, kur nusikaltėliai pirko benziną.
Greta paprastų užuojautų – dabar mėšlinas reakcijų lietus (jei galėčiau rašyti banalybes, pasakyčiau – šurmuliuoja piktdžiugiškų ir iškrypusių žodžių pasiutpolkė). „Kasininkės žuvo, jos ir taip skatikus gauna, o įdomu, kiek ten žuvo viršininkų?“ Taip, nes jei žūtų viršininkas, tai kasininkės šeimai netektis turbūt būtų lengvesnė. „Beribis godumas.“ „Ar saldūs bus jums žmonių krauju sulaistyti pinigai?“
Urvinių žmonių – urvinis ir supratimas. Jiems nei logikos reikia, nei supratimo, nei faktų. Nieko jiems nereikia. Jiems kiekviena nelaimė – tai tik dingstis pasitaškyti neapykanta.
Su tais dundukais kalbėtis – tai lyg su tais, kas organizuoja referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Turite žemės ir nenorite parduoti užsieniečiams? Tai neparduokite. „Aš neturiu jokios žemės.“ Tai kodėl čia reikia pasirašyti? „Kad niekas neparduotų.“ O kas jums darbo dėl jų žemės? „Skaitykite Konstituciją.“ Bet klausykite, jei jie parduos, tai juk nebeturės tos savo žemės. „Tikrai taip.“ Tai kas čia blogo, jie tada bus lygiai tokie patys, kaip jūs? Ar ne?
Tada jie pasimeta. „Negalima išdalinti Lietuvos ateiviams.“ Patys jūs ateiviai, žalieji žmogiukai keturiomis akimis ir megztomis beretėmis. Bet bala jūsų nematė.
Tokie patys žalieji žmogiukai dabar rašo: „Niekada gyvenime nebeisiu į tas parduotuves.“ Kodėl? „Jie vagys, sukčiai ir žmogžudžiai.“ Tai kodėl iki šiol ėjai? „Tai akcijos būdavo geros.“
Tų tinklinių parduotuvių taip visi nekenčia, taip nekenčia, taip niekada nebepirks, kad turbūt iš tos neapykantos pristato pilnas aikšteles automobilių ir stumia pilnus vežimėlius prekių prie kasos, kad galėtų atiduoti pinigus į parduotuvės savininkų kapšą.
Įvykiai kaimyninėje šalyje (kuri daugumai mūsų gyventojų šiaip buvus nebuvus) baisiems, tūžmingiems žmonėms yra tik galimybė parodyti savo vidinius, nelabai giliai tūnančius, neapykantos, pagiežos ir pavydo velnius.
Iš to pikto pasiutimo jau siautėja, kaip sužeisti dinozaurai fantastiniame filme, ieškodami priekabių, teisybės ieškotojai: ką čia dar dabar daro tie pardavėjai ne taip? Kodėl nesustabdo reklamų per TV? Kodėl neatšaukia akcijų? Kodėl apskritai neuždengia visų likusių parduotuvių betono sarkofagais, kaip branduolinių elektrinių, ir neapibarsto pelenais?
Ką dabar bedarytų tas parduotuvių tinklas, viskas dabar bus blogai. Bus netikusios visos priemonės, padedant nukentėjusiems, o visi priežasčių tyrimai bus paskelbti melagingomis falsifikacijomis.
Maža to, reikia tikėtis, kad įgavę pagreitį antrarūšiai populistai politikai, smagiai pasigerinę žinomumą keliais jau organizuotais referendumais, dabar išsiųs į gatves tas pačias kovines brigadas su nauja užduotimi: moteriškės, vilkinčios blogo kirpimo paltais ir užsimaukšlinusios vintažinio mezgimo beretes, sustatys šaltyje palapines ir rinks parašus referendumui dėl tinklinių parduotuvių uždraudimo, nacionalizavimo ir perdavimo valstybiniam valdymui, kad visur būtų nustatyti antkainiai sūreliams ir batonui, nežeminantys orumo.
Ir, žinoma, trijų milijonų krepšinio trenerių šalis dabar pavirto trijų milijonų statybos inžinierių, darbų saugos specialistų, medžiagų struktūrinio atsparumo žinovų šalimi. Kiekvienas skeltanagis nevykėlis, kuris savo sodo namelyje negali durų ant vyrių tiesiai pakabinti ir kurio surūdijęs automobilis jau ketvirtą kartą tik už kyšius techninę apžiūrą pereina (padangų dar nesikeitė, taupo lėšas), galės jums papasakoti, kaip tame pastate turėjo būti vykdomi darbai, ir kokie, ir kada.
„Mes visi amerikiečiai“, sakė Prancūzijos laikraštis po teroro išpuolių Amerikoje 2001 m. rugsėjo 11 d.
Na, pas mus viskas paprasčiau. Ne, šiandien mes visi nesame latviai, mes šiandien visi esame inžinieriai, kurie iš nuotraukų atskirs tikrąją parduotuvės griuvimo priežastį, tiksliai nurodys kaltuosius ir rekomenduos jiems pritinkančią žiaurią bausmę.
