Šalia didmiesčio realizacija sklandesnė
Daržininkystės ūkio kūrimosi pradžia Janas ir Helena Mučinai įvardija 1996-uosius, kai atgavo tėvų žemę. Pasirinko daržininkystę, nes javus auginti nederlingoje žemėje neapsimoka, pieno ūkis reikalauja didelės atsakomybės, o bulvės ir daržovės – tinkamiausi augalai, juolab kad Vilnius čia pat. Ūkininkavimo pradžioje žemę dirbo sena technika, nebuvo jokios gamybinės bazės, stigo ir lėšų, ir patyrimo. Pamažu reikalai įsibėgėjo, ūkis plėtėsi ir pastaraisiais metais deklaruojama apie 150 ha dirbamos žemės. Pasak Jano Mučino, 60 ha skiriama daržovėms ir bulvėms, likę plotai reikalingi tinkamai daržininkystės sėjomainai įgyvendinti.
Prižiūrėti pasėlius ir nuimti derlių sudėtinga, nes ūkio žemės išbarstytos nedideliais ploteliais maždaug 7 km spinduliu. Ūkininkai neslepia, kad įsitvirtinti padėjo ir ES parama ūkiui modernizuoti, tačiau išsiversta be paskolų: įsigyta bulvių kasimo kombainas, traktoriai, autobusas darbininkams vežioti, investuota į saugyklas ir sandėlius. J. ir H. Mučinai labai patenkinti savo darbininkais, ūkininkauti padeda sūnus Artūras, tad suprantama, kad norėtų didesnio ūkio. Tačiau esant šalia Vilniaus tai sudėtinga – žemės čia graibstyte graibstomos.
Kalbant apie realizaciją, auginantiesiems daržoves bus pavydu: iki Vilniaus – pora dešimčių kilometrų ir patikimi pirkėjai (mokyklos, Santariškių ligoninė, kavinės, turgūs). „Mūsų produkcijos kiekiai maži, tad su prekybos centrais nebendradarbiaujame.
Tačiau kas savaitę pasižvalgome, kuo ir už kiek jie prekiauja. Galiu drąsiai teigti, kad prekybos centrų reikalavimai ir tai, kas pateikiama vartotojams, skiriasi kaip diena nuo nakties. Kaimo gyventojai tokiomis bulvėmis, kokiomis prekiaujama pastaruoju metu, šeria kiaules. Mes savąsias bulves rūšiuojame ir kas netinka prekybai, tiesiog atiduodame ūkiškai gyvenantiems darbininkams“, – teigia ūkininkė.
Mėnulio nepaisoma
Janas su Helena pasakoja, jog beveik prieš dešimtmetį, bendradarbiaudami su Santariškėmis, sutarė, kad jiems realizuos skustas ir vakuume fasuotas bulves ir morkas. Tokios produkcijos tuomet pageidavo ir kiti supirkėjai, tad ūkininkai įsirengė cechą. Kasdien tekdavo nuskusti ir prekybai paruošti iki tonos daržovių. „Prasidėjus ekonominei krizei, atsirado bedarbių ir mūsų skustos produkcijos nebereikėjo. Teko griebtis kitos veiklos – rauginti kopūstus, nes įsitikinome, jog jie paklausūs kone visus metus, – pasakoja Helena Mučin. – Patogiau ir uždarbis didesnis būtų realizuojant gūžes. Nors auginame tik rauginti tinkamas veisles ‘Brigadyr‘, ‘Jubiliej‘ ir dar keletą kitų, tačiau ne visos gūžės būna standartinės, kitos ir perauga. 7 ha kopūstų derlių rūšiuojame ir rauginti parenkame kuo sultingesnes (didesnes) gūžes.“
J. ir H.Mučinai juokiasi, kai kalba pasisuka apie Mėnulio įtaką kopūstų skoniui ir rūgimui. „Jei žmogus sau raugia kopūstus visai žiemai, gal ir svarbu Mėnulio fazės, tačiau norint per mėnesį užraugti per 10 t kopūstų tinkamas Mėnulis turėtų šviesti kiekvieną naktį. Šaltai laikomus mūsų kopūstus galima ilgai valgyti, – tikina ūkininkai. – Raugintų kopūstų skonis labai priklauso nuo veislės. Per tiek metų mėginta rauginti ne viena kopūstų veislė, kol apsistota ties tinkamiausiomis. Rauginimo receptas gana paprastas: kopūstai, morkos ir druska.
Jokių spanguolių, kmynų ar cukraus nededame. O ir pats rauginimo darbas gerokai paprastesnis nei namuose šeimininkės daro. Tačiau temperatūrinių režimų laikytis būtina.“ Pasak daržininkų, raugintų kopūstų paklausa priklauso nuo jų skonio. Minkštų ir gličių niekas nepirks, tad neužraugia jų tiek, kad saugyklose stovėtų kelias savaites. Šį darbą pradeda rugsėjį ir baigia gegužę, nes tuomet paklausa sumažėja.
