Šis reiškinys, kai bedarbių minios, o darbdaviams sunku rasti jiems reikalingos profesijos ir kvalifikacijos darbuotojų, vadinamas struktūriniu nedarbu.
Iškalbingas pavyzdys – vienos žemės ūkio bendrovės vargai ieškant veterinarijos gydytojo. Prireikė pusės metų, kol pavyko rasti specialistą, nors jam buvo siūloma gerokai vidutinį atlyginimą šalyje viršijanti alga – 5,5 tūkst. litų per mėnesį.
Nors studentų skaičius Lietuvoje gerokai didesnis nei ES vidurkis, darbdaviams trūksta ne tik veterinarijos gydytojų, bet ir elektros bei elektronikos inžinierių, programuotojų, kompiuterių sistemų specialistų, transporto bei pardavimo vadybininkų, finansininkų.
Darbo rinkoje juntamas ir didžiulis kai kurių aukštojo išsilavinimo neturinčių specialistų stygius. Labai paklausūs virėjai, siuvėjai, tarptautinio krovinių gabenimo vairuotojai. Pastarųjų šiuo metu darbdaviai galėtų įdarbinti kone 3 tūkstančius.
Sunku susirasti darbą pradinio ir ikimokyklinio ugdymo bei socialiniams pedagogams, teisininkams, ekonomistams, psichologams, turizmo vadybininkams, kai kurių kitų profesijų specialistams.
Darbdaviai ne vienus metus skundžiasi, kad šalies švietimo sistema neatsižvelgia į darbo rinkos poreikius.
Seniai trūksta, pavyzdžiui, inžinerinį išsilavinimą turinčių specialistų, bet jaunimas tradiciškai veržiasi mokytis socialinių mokslų. Ilgą laiką ypač populiarios buvo teisės, vadybos studijos, o verslui reikalingos krypties ir kvalifikacijos vadybininkų aukštosios mokyklos vis neparengia.
Surinkti bent minimalų studentų skaičių į kai kurias šaliai reikalingas specialybes trukdė ir pernelyg liberali studijų krepšelių tvarka.
Gerai ir labai gerai vidurinėse mokyklose mokęsis jaunimas savo krepšelius sunešdavo į madingas specialybes, o, tarkime, policijos specialistais norintys tapti jaunuoliai turėdavo patys mokėti už mokslus, nes jų konkursiniai balai stojant į aukštąsias mokyklas būdavo žemesni nei būsimųjų teisininkų.
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) šiemet nusprendė griežčiau reguliuoti studijų krepšelių paskirstymą. Studijų krepšeliai jau buvo skiriami siauriau suskirstytoms studijų krypčių grupėms, kurios kasmet bus koreguojamos pagal darbo rinkos poreikius.
Valstybei reikalingoms specialybėms, pavyzdžiui, miškininkų, inžinierių, agronomų ar policininkų, dabar teks daugiau krepšelių ir jos nekonkuruos su itin populiariomis studijų programomis.
Plečiamas ir tikslinis valstybei būtinų studijų finansavimas. Jį gavęs studentas, baigęs mokslus, turi dirbti pagal įgytą specialybę trejus metus, o jei nevykdys šių įsipareigojimų, privalės kompensuoti į jo studijas valstybės investuotas lėšas.
Siekiant apsisaugoti, kad tikslinės studijos netaptų prastų abiturientų prieglobsčiu, nustatytas minimalus stojančiųjų konkursinis balas: ne mažesnis kaip 12 universitetuose ir 10 – kolegijose.
Vis dėlto valstybė dažnai nežino, kiek ir kokių specialistų stinga verslui.
Todėl ŠMM ir Ūkio ministerija pagal darbdavių pateiktus duomenis iki kitų metų pabaigos ketina parengti specialistų žemėlapį, kuriuo remiantis bus reguliuojama švietimo sistema ir darbo rinkos politika.
Specialistų žemėlapiui reikalinga informacija jau pradėta rinkti. Darbdaviai iki kitų metų kovo pradžios turi pateikti duomenis apie esamas ir kuriamas naujas darbo vietas. Bet tai – ateities projektas, nes kitą vasarą, kai prasidės priėmimas į universitetus ir kolegijas, specialistų žemėlapis dar nebus parengtas.
Todėl dar sunku pasakyti, kada iš tiesų pavyks pertvarkyti aukštojo mokslo sistemą pagal darbo rinkos poreikius ir nukreipti jaunimą mokytis būtent darbdaviams reikalingų specialybių.
Kita vertus, lankstesnis specialybių struktūros ir darbo rinkos poreikių derinimas – tik pirmas žingsnis stiprinant Lietuvos švietimo sistemos konkurencingumą, priartinant ją prie šiuolaikinio pasaulio reikalavimų.
Neretai darbdaviai, net ir suradę jiems reikalingų jaunų specialistų, skundžiasi, kad jie neparengti dirbti, juos tenka iš naujo mokyti profesijos.
Kita vertus, pačios verslo įmonės ne visuomet noriai įsileidžia studentus ar specialiųjų profesijų mokinius atlikti praktikos, dėl to nemažėja studijų atotrūkis nuo realaus darbo.
Žinoma, visą kaltę dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo būtų neteisinga versti vien švietimo ir profesinio mokymo sistemai. Šalis daug patyrusių įvairių profesijų specialistų neteko ir dėl emigracijos.
Be to, sakykime, siuvėjų trūkumu besiskundžiantys darbdaviai turėtų suprasti, jog jaunimą bus sunku suvilioti šiuo darbu, jei uždarbis bus vos didesnis už minimalią algą – jauni žmonės verčiau išvyks į užsienį.
Taigi kvalifikuotų darbuotojų deficitą galėtų sumažinti tik bendros valstybės ir verslo pastangos.
