Atrodytų, natūralu, kad geriausiai iš kitų tautų pažįstame „braliukus“ latvius, daugiausia iš kitų šalių žinome apie Latviją. Juk tai – ir etniniu, ir kalbiniu požiūriu artimiausios tautos. Esame išsiritę iš vieno, baltų-aisčių protautės kiaušinio.
Ir vieninteliai tokie išlikę po baltams negailestingo istorijos genocido. Slavai, germanai, net beveik nutautėję keltai turi nemažai giminaičių.
O lietuviai ir latviai – tik vienas kitą, lyg našlaičiai po baltų Deivės Motinos (pagal Mariją Gimbutienę) mirties.
Ar tikrai broliai (na, sesės) pažįsta vienas kitą? Ar tikrai mūsų tautos, vieno kraujo, labai panašios?
Į klausimą atsakykime klausimu – kiek lietuvių moka „braliukų“ kalbą? Neklausiu kvailai, ar nors pusę tiek, kiek anglų ir rusų kalbas, bet įdomu, ar latviškai suprantančių lietuvių yra nors pusė tiek, kiek prancūzų, italų kalbas? Kažin.
Kita vertus, nežinau, ar daug latvių moka (ar supranta) lietuviškai. Aš pats ketvirtadaliu latvis, mano prosenelė buvo tikra latvė. Turiu giminių latvių Latvijoje, jie puikiai kalba lietuviškai. O aš latviškai – vos kelis žodžius.
Matyt, latviai gabesni kalboms. Arba labiau gerbia mus, negu mes juos. Juk tik Lietuvoje apstu idiotų, kurie rimtai tiki, kad latviškai „gyvatė“ yra „dzunglu šnūrs“, o ginekologas – „putekrapstis“.
Latviai apie lietuvius tokių blėnių neprisigalvoja.
Pagaliau, jeigu iki tragedijos Rygoje Vilniaus Gedimino prospekte būtume paklausę Latvijos prezidento ir premjero pavardžių, jas būtų žinoję daug mažiau žmonių nei, tarkime, JAV ir Prancūzijos prezidentus ar Jungtinės Karalystės princo vardus.
Pagaliau, latviai puikiai žino, kad pagrindinis lietuviškas patiekalas yra cepelinai. O latvių koks? Nežinau. Kiek klausinėjau draugų, pažįstamų – nė vienas nežinojo.
Kai rengiausi važiuoti į Rygą aprašyti žuvusių ugniagesių-gelbėtojų laidotuvių ir apskritai susipažinti su tragedijos sukrėstos Latvijos sostine, sulaukiau perspėjimų. Esą, atsargiai kalbėk su latviais, nesakyk esantis iš Lietuvos. Neva latviai pyksta ant lietuvių, kad iš mūsų šalies pas juos atsirito „Maxima“ tinklas.
Taip pat Lietuvoje daug kalbama, esą latviai ragina boikotuoti lietuviškus gaminius.
Gerai, kad užteko proto neužduoti panašaus pobūdžio kvailų klausimų.
Taip. Latviai iš tiesų jaučia skausmą ir pyksta ant „Maxima“. Ir tikrai trečiadienį, kai buvo laidojama dauguma katastrofos Rygos Zuolitūdės mikrorajone aukų, „Maxima“ parduotuvės Rygoje buvo apytuštės.
Tačiau jie pyksta ne ant prekybos tinklo kaip visumos, pardavėjų, vadybininkų. Nuoskaudą latviams sukėlė nevykęs mūsų verslininkų viešųjų ryšių darbas. Jeigu apskritai arogantišką Latvijos „Maxima“ tinklo vadovo Gintaro Jasinsko pasisakymą trečiadienio spaudos konferencijoje galima vadinti viešaisiais ryšiais.
„Mums skaudu, kad „Maxima“ vadovai sukūrė tokią neatsakingą atmosferą, kad neleido evakuoti žmonių iš pastato, pasigirdus pavojaus signalui. Net neatsiprašė deramai. Aš kurį laiką nenorėsiu eiti į šio tinklo parduotuves, bet vėliau nuoskauda turbūt užsimirš. Juk gyventi reikės, taigi ir pirkti, o prekių kokybė ir kainos „Maxima“ parduotuvėse geros. Gal tik pavadinimą tinklas turėtų pakeisti“, – kalbėjo kultūros darbuotoja Maja, su gėlių puokšte rankose stovėjusi eilėje prie Rygos katedros atsisveikinti su ugniagesiais, kurie žuvo gelbėdami kitus.
Trys žuvusiųjų gelbėtojų, jau dabar vadinamų Latvijos nacionaliniais didvyriais, laidotuvės buvo kuklios. Žiūrint mūsų, pripratusių prie teatralinių mirties kulto efektų, akimis.
Našlės nesirovė plaukų ir nesidraskė raudodamos. Nebuvo jokių iškilmingų saliutų, tik išnešant karstus užkaukė sirenos. Artimųjų prašymu, nebuvo jokių iškilmingų palydų į kapines.
Taip, esame giminingos tautos, tačiau protestantiškos ir vokiškos kultūros įtaka suformavo kitokį nei lietuvių iš esmės slavišką mentalitetą.
Žvakučių ir gėlių jūra prie griuvėsių skausmingai priminė dienas po 1991-ųjų sausio Vilniuje.
Tik Rygoje niekas nerengė tūkstantinių mitingų. Tokių pas mus tikrai būtų buvę, jei panaši tragedija būtų ištikusi mūsų šalį.
„Taip jums buvo sunku ir jus užjautėme. Bet jus puolė priešas, tankai. Psichologiškai buvote pasirengę. O pas mus – žmogus atėjo į parduotuvę duonos nusipirkti ir nebegrįžo. Beprasmybė kažkokia, ir kodėl taip“,– klausė žvakutę prie žuvusio draugo portreto uždegęs rygietis Edgaras.
Jis kaip ir dauguma latvių tiki, kad teisėsauga išaiškins tragedijos kaltininkus. Ir neskuba daryti išvadų. Mes, lietuviai, tokiu atveju būtume mitinguose rėkavę apie KGB, Maskvos ir gal dar masonų piktą ranką, prisiminę tremtis ir okupacijas.
O latviai santūriai laukia. Laukia tiesos valandos. Ir atrodo, šventai tiki ją ateisiant, nors netrūksta ir abejojančių. Korupcijos pinklės Latvijoje ne mažiau raizgios, kaip ir Lietuvoje. Štai čia tikrai bendros abiems giminiškoms šalims ypatybės.
