Jautėmės savotiški žvalgai ir pionieriai, pirmieji ne tik stebėję, kaip atgauta Nepriklausomybė keičia mūsų miestus ir namus, bet ir tai, kaip mes patys, laisvi laisvo pasaulio piliečiai, keičiamės, galėdami gyventi, mokytis, dirbti kur panorėję.
Šiandieninė migracija jau visai kitokia nei prieš dvidešimt ir net 10 metų. Jaunimas keliauja gerai išmintais keliais ir takeliais, apsiginklavęs didesne drąsa, išmanymu ir žiniomis, gerai įvaldę ne vieną užsienio kalbą. Mes, pirmoji naujųjų laikų išeivių karta jau aprimome, jau įsikūrėme – kas geriau, kas prasčiau, bet savo valia ir savo jėgomis susikurtuose pasaulėliuose.
Kol kas retas iš mūsų, net apsukęs didelį ratą, sugrįžo ten, iš kur išvyko. Net ir tuo atveju, kai įstrigo visiškai panašioje vietoje – bjaurioje, skurdžioje ir nuobodžioje, iš kokios prieš dešimtmetį bėgo neatsisukdamas. Bet kuriuo atveju retas jaučiasi pralaimėjęs, nes niekas iš mūsų neatims nuostabių prisiminimų apie pirmąsias keliones po keistą ir nuostabų platųjį pasaulį. Bandant apibendrinti prieš dešimtmetį į užsienį iškeliavusių neramių kosmopolitinių sielų šiandieninę būseną, pirmiausia į galvą ateina mintis, kad dauguma jų – nurimo, tapo sėslios ir jeigu kur nors tolėliau pajuda – tai tik per atostogas. Pavojų ir nežinomybės kupinų odisėjų laikas joms, ko gero, baigėsi.
Du visai nesusiję įvykiai privertė susimąstyti apie tai, kaip visai netikėtai ir nepastebimai metai keičia net ir labai laisvos prigimties žmones. Kaip nejučia jie tampa tingūs, kaip vis mažiau juos domina plačiojo pasaulio įvykiai, politika, o svarbūs tampa tik šeimos, draugų ir „mūsų kaimo“ reikalai. Kaip vis rečiau žiūrima į veidrodį, o tai, kas anksčiau laikyta visiška nuobodybe, po truputį tampa įprasta normalia kasdienybe. Tuo tarpu pokyčiai ir bet kokios permainos ima varginti ir net gąsdinti.
Vienas iš įvykiai, kurie privertė mane susimąstyti, kaip atsitiko, kad ir aš pati smarkiai pasikeičiau, tai perskaityta Paulo Coelho knyga „Demonas ir Panelė Prym“, kitas – susiplanuota savaitės kelionė iš dabartinių namų Belgijoje į Londoną – miestą, kurį ilgą laiką taip pat laikiau savo namais. Šiandien kaip ir mažame, mirštančiame kalnų kaimelyje gyvenanti Panelė Prym, aš jaučiuosi rami, „įleidusi šaknis“, susikūrusi darnų gyvenimą jaukioje Belgijos provincijoje ir nuostabioje Graikijos saloje, kurią kaip ir P.Coelho knygoje, gausūs turistai vadina rojumi. Kai buvau maža, stebėdavausi: iš kur atsiranda žmonių, kurie dirba šiukšlininkais, valytojais, fabriko darbuotojais? Vaikui, kuris mano, kad užaugęs gali būti bet kuo, sunku suprasti, kodėl, kaip ir kokiu būdu tokia gausybė žmonių pasirenka nuobodžius, pilkus, beprasmius gyvenimus, kai galimybės yra beribės.
Jaunam žmogui, kaip ir tam pačiam vaikui šiandieninis pasaulis yra beribė žaidimų aikštelė, tačiau mums, jau jį išmaišiusiems ir atsidūrusiems kur darbinga, nevieniša, saulėta, saugu – toji vieta – nesvarbu, spindintis Amerikos didmiestis ar beveik nuolat užpustytas Šiaurės Norvegijos žvejų kaimelis – tampa Savais Namais.
Pasak rašytojo P.Colho, žmonės nori permainų, bet tuo pačiu nori, kad viskas liktų kaip buvę. Kai mano draugas neseniai sugalvojo, kad galėtume iš vėsios ir lietingos jo gimtosios Belgijos visam laikui kraustytis į Graikiją, mano reakcija labiausiai nustebino mane pačią.
Nors prieš dešimtmetį palikau daug žadantį Londoną ir svajojau visą likusį gyvenimą praleisti vienoje iš Viduržemio rojaus salų, vienintelė mintis, be žado įsistebeilijus į šampano taurę, buvo: nenoriu palikti nuostabių senovinių belgiškų baldų. Kad ir kiek naujo sumanymo pliusų tą vakarą man bandė išaiškinti draugas, negalėjau atsikratyti keisto jausmo – naujų permainų baimės. Logiškai buvo sunku suprasti savo reakciją, tačiau gal visa tai slypi kažkur giliau? Gal mano, posovietinės Lietuvos kartos, gyvenime tų permainų buvo jau daugiau nei reikia?
Dar svarstau, kada gi ateina laikas, kai mūsų nebejaudina neišsipildžiusios svajonės, o jaudina mintis, kad eilinį kartą kažkur kraustantis, teks palikti pernelyg didelius ir sunkius baldus, kad vos savaitei keliaujant į Londoną ar Niujorką, neturi ką apsirengti?
O ir tie spindintys puikūs milžiniški miestai, pasaulio kultūrų sankirtos, nepamainomi darbdaviai ir meno kūrybos įkvėpėjai, dabar kelia visai kitokius jausmus nei prieš dešimt ar dvylika metų.
Šiandien žinau, kad jie yra puiki vieta ieškoti ir surasti save, bet ne vieta likti visam gyvenimui. Visam gyvenimui sugrįžtama arba nukeliaujama ir liekama ten, kur supranti esant – tikruosius savo namus.
