Diplomatai sako – nieko tragiško, viskas gerai, juk susitikimas sėkmingas. Žiūrėkite, va kiek aukštų valstybių vadovų, diplomatų, ekspertų suvažiavo – gražu pažiūrėti. Ir ne šiaip pažiūrėti suvažiavo, juk Gruzija ir Moldova parafavo asociacijos ir laisvos prekybos sutartis.
Jautresni lieja ašaras – kas tos Gruzija su Moldova, jei jos vienintelės iš penkių Rytų partnerių atsiuntė atstovus suraityti parašus Valdovų rūmuose. Armėnija pasirinko Rusijos Muitų sąjungą, Azerbaidžanas sudvejojo dėl asociacijos.
Tačiau blogiausia, kad Ukraina taip ir nebuvo įtikinta – V.Janukovyčius atvyko, bet nei gražiai prašomas, nei opozicijos spaudžiamas nepasirašė Asociacijos sutarties. Regis, abipusiai naudinga sutartis nublanko prieš realybę – kokie žmonės valdo Ukrainą, kokios yra Rusijos ir ES galimybės.
O juk tai turėjo būti svarbiausias susitikimo akcentas, šventinis tortas po kuklių pirmųjų ir antrųjų patiekalų. O kartu ir spyris Rusijai, iš kurios įtakos sferos ketina ištempti Ukrainą, į minkštą vietą. Tačiau reikia pripažinti, kad būtent Maskva sužaidė nesudėtingą, bet itin sėkmingą partiją.
Keliais frontais puldama visas Rytų partnerystės šalis, Rusija nevengė naudoti sau įprastų rytietiškos diplomatijos metodų: pirma botago kirčiai, grūmojimai, o tada morka. ES tepasiūlė morkos viziją, mainais į griežtą reabilitacijos programą sergančiam patologiniu rytietiškos korupcijos virusu.
Nieko pernelyg nenustebino, kai anksčiau šį rudenį pasidavė ir taip prorusiška Armėnija. Nebūtų Europa liejusi ašarų ir dėl autoritariniais metodais valdomo Azerbaidžano. Bet Ukrainos parašas ant Asociacijos sutarties dokumentų, net jei tai jau kurį laiką prilygo stebuklui, būtų suteikęs visai kitą svorį Vilniaus susitikimo reikšmei. Beje, panašiai nutiko ir Lenkijai prieš kelerius metus, kai Varšuva nusvilo nagus dėl Ukrainos -- šios kelias į ES nublanko prieš Arabų pavasario įvykius.
Visada lengviausia sakyti, kad ES nesupranta Ukrainos politikos subtilybių, jos poreikių, to, kokiais metodais tvarkomi reikalai šioje valstybėje. Kad kažkas kažko iki galo nepadarė – nepaspaudė, nepatepė, nepasiūlė milijardų, ar pagal posovietines tradicijas prie butelio nepasėdėjo.
Bet tai būtų tuščia saviplaka. Atsakingas pirmiausiai yra būtent Ukrainos valdantysis elitas – tai dėl jo trypčiojimo, pūtimosi, kartais banditiško šantažavimo, dvigubo žaidimo ukrainiečiai nepaisant visų įvykdytų reformų, faktiškai tebėra ten, kur buvo prieš dešimt metų.
O Europa? Tiesą pasakius, Europa turi didesnių problemų, nei ukrainiečių spyriojimaisi. Nenorit? Ir nereikia. Beje, negalima atmesti ir to varianto, kad Vilniuje sutartis parafavusios – kitaip sakant tekstus tik preliminariai patvirtinusios Gruzija su Moldova, nepaisant patikinimų apie savo eurointegracinę kryptį, dar gali iš šios išklysti.
Visko gali atsitikti – ir „šalta žiema be dujų“ Moldovą gali užklupti, kaip baugino Kremlius, ir nesulaukusi daugiau ES dėmesio į Rusiją po kurio laiko gali vėl atsigręžti naujoji Gruzijos valdžia, nors pastarasis variantas kol kas atrodo mažai tikėtinas. Galiausiai pačiai ES lengvų laikų niekas nežada, o ES plėtra į Rytus daugeliui Vakarų europiečių seniai kelia alergiją.
Tad visi iškilmingi posėdžiai bei pasirašymai Vilniuje ES prilygsta Borodino mūšiui 1812-aisiais. Tąkart iš visos Europos suplaukiusių tautų po prancūzų vėliava sutelktos pajėgos, skirtingai nei pasakojama sovietiniuose vadovėliuose, nepatyrė pralaimėjimo. Per vargus rusai buvo nugalėti, patys pasitraukė iš mūšio lauko. Taigi -- taktinė Prancūzijos pergalė.
Taip ir šį kartą – susitikimas Vilniuje nežlugo, pasiekimų, o gal net vilčių dar yra. Bet kaip ir anuomet, kai prancūzams nepavyko pasiekti strateginio tikslo – sutriuškinti rusus, priversti juos pasiduoti, taip ir dabar strateginis tikslas nepasiektas – Ukraina vis dar tebėra pakibusi erdvė tarp Rytų ir Vakarų.
Jei Ukraina ir toliau mėgins balansuoti, liks ta pati niekieno žemė, nuolatinis mūšio laukas, nes pagal europietiškas taisykles žaisti nenorintys Ukrainos oligarchai po galingesniu ir sunkesniu rusų padu būti taip pat nenorės. Nes Kremlius ukrainiečius tiesiog sutraiškys, kaip sutraiškė ne vieną nepaklusnų rusų oligarchą.
Bet kokiu atveju dabar greičiausiai matysime Rusijos veiksmus – kaip jie mėgins spausti bei vilioti Ukrainą, kurios rusams išties reikia. Naujų smūgių bei vilionių siekti „rusiškojo kompromiso“ gali sulaukti ir ES šalys, ypač Vokietija, Lenkija, Baltijos šalys. Kad pamirštų Ukrainą kaip Napoleonas po 1812-ųjų žygio turėjo pamiršti pergalę Rytuose.
Vis dėlto dabar ne 1812 metai, o Europa - ne tokia silpna ir neryžtinga, nors dažnai leidžia sau tokia būti. Dar prieš kelerius metus vyravęs naivaus požiūrio į Maskvą tvaikas vis labiau sklaidosi. Ir atvirkščiai, Rusija, ne tokia stipri ir gudri, kaip dabar atrodo.
Viena, kuo Rytų partnerystės susitikimas Lietuvai labiau nei užpildyti viešbučiai, pasirašyti dokumentai ar pasaulio žiniasklaidai pristatyti Valdovų rūmai, tai tuo, kad čia dar sykį apie „pragmatizmą“ su Rusija kalbantiems labai aiškiai parodyta, su kuo turime reikalų Rytuose. O kai išsisklaido iliuzijos, kai būna aiškiau, tai ir išvados mums būna palankesnės.
