Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Klaipėdos krašto likimas kybojo tarp daugaus ir žemės, į jį įžengę ginkluoti sukilėliai išvijo Prancūzijos kariškių įgulą. Neišvengta aukų – per susirėmus žuvo 12 lietuvių, kuriems miesto kapinėse buvo pastatytas kuklus paminklas.
Krašto vaduotojus pakeitę Lietuvos kariai čia palaikė tvarką ir rimtį.
Kai kurie jų irgi atgulė miesto kapinėse, šalia paminklo 1923 metų sukilimo dalyviams „Už laisvę žuvusiems“. Kariškių kapus tuomet puošė klaipėdiečio dailininko Adomo Brako sukurti mediniai kryžiai.
Sovietmečiu netvarkomos kapinės sunyko, vėliau jas užgožė valdžios iniciatyva įkurtas prieštaringai vertinamas Skulptūrų parkas.
Taisydami praeities klaidas architektai prieš 12 metų parengė čia palaidotų tarpukario Lietuvos karių atminimo įamžinimo paminklo projektą.
Užsakytas darbas įstrigo nesutariant, kur statyti monumentą įvairiomis aplinkybėmis žuvusiems ir mirusiems kariams – tokių buvo 19.
Vieniems atrodo, kad jį reikia atskirti nuo senojo panteono 1923 metų sukilimo dalyviams, kiti siūlo formuoti bendrą pagarbos ir atminimo erdvę.
Patriotiškai nusiteikusių klaipėdiečių paraginta valdžia vėl suskato svarstyti, kaip įamžinti Lietuvos karių atminimą, kad žmonės žinotų jų kapus ir galėtų pareikšti savo pagarbą.
Norint tiksliai nustatyti sunykusių kapaviečių ribas, prireiktų archeologinių tyrimų.
„Daugmaž žinomus kapus galima pažymėti granito plokštėmis, pastatyti kenotafą su atminimo lentoje iškaltomis karių pavardėmis.
Svarstomi įvairūs variantai, bet tinkamiausias dar neatrastas“, – kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.
Kai kas abejoja, ar verta ieškoti užmirštų kapaviečių, judinti karių kaulus, kad toje pat parko erdvėje būtų pastatytas dar vienas memorialas tarpukario Lietuvos kariams.
