Vilniuje buvo parafuota ES asociacijos sutartis su Gruzija ir Moldova, tačiau svarbiausio ir labiausiai siekto parašo – Ukrainos – nėra.
Viltys, kad į Vilnių atvykęs Ukrainos prezidentas paskutinę akimirką persigalvos ir vis dėlto pasirašys dokumentą, neišsipildė.
Kodėl taip įvyko? Priežasčių tikriausiai – ne viena. Kone svarbiausia – paties V.Janukovyčiaus ir jo sukurto režimo išskaičiavimai.
Pagrindinis jų – noras ir toliau turėti laisvas rankas manevruojant tarp Rusijos ir Europos Sąjungos, taip stengiantis iš abiejų išpešti kuo daugiau politinės ir finansinės naudos.
V.Janukovyčiui ES ir Tarptautinio valiutos fondo pasiūlyta 610 milijonų eurų parama pasirodė „žeminanti“, o jos sąlygos – per griežtos.
Rusija, spaudžianti Ukrainos ekonomiką jau nuo vasaros, tą spaudimą būtų tik dar labiau padidinusi, jei Kijevas būtų pasirašęs sutartį su ES.
Nėra abejonės, jog Rusija taip pat žadėjo pinigų – greičiausiai daug daugiau nei ES.
Vis dėlto V.Janukovyčius supranta, kad, stipriau susisaistęs su Kremliumi, iš karto atsidurs silpnesniojo pozicijoje.
Kita vertus, Ukrainoje vyksta naujos turto dalybos, kuriose dalyvauja ir valdžiai lojali teisėsauga.
O žengiant į ES požiūris į valdžios, verslo ir teisėsaugos suaugimą turėtų keistis.
Tad prezidentas Vilniuje vakar pareiškė, kad Ukraina toliau ketina pasirašyti sutartį su ES ir tai planuoja padaryti jau kitą pavasarį.
Tai tikrai gali įvykti, jeigu Rusija nepajėgs finansuoti skęstančios Ukrainos ekonomikos. Juk didžiosios kaimynės, kurios ūkis irgi smarkiai šlubuoja, ištekliai – ne begaliniai.
Pažėrusi kritikos V.Janukovyčiui ir rusams ES pareiškė, jog durys Ukrainai lieka atviros, o sąlygos Kijevui nesikeičia.
Kad ir kaip būtų, didžiosios Europos valstybės šįkart nebuvo aiškiai apsisprendusios, ar jos tikrai nori priimti į ES tokią didelę ir problemišką šalį.
Todėl ES politika Ukrainos atžvilgiu neretai buvo ir deklaratyvi, ir fragmentiška.
Kita vertus, susidaro įspūdis, jog ES ir toliau aiškiai nežino, kaip elgtis su Rusija, kaip atsakyti į vis agresyvesnius Kremliaus režimo veiksmus.
Ką ES darys, jeigu toliau blogėjant Ukrainos ekonominei padėčiai, o opozicijai pradėjus Vilniuje pažadėtą „kruviną karą“ su valdžia, V.Janukovyčius, siekiantis išlikti per kitus prezidento rinkimus, ims vis labiau slysti autoritarizmo link?
Galbūt ir europiečiams vertės griebtis užkulisinio spaudimo metodų – pavyzdžiui, nusitaikyti į Vakarų bankuose esančias nebūtinai labai skaidrios kilmės Ukrainos valdžios atstovų sąskaitas?
Reikėtų pripažinti, jog pirmininkaujanti ES Tarybai Lietuva irgi nepadėjo Europai suformuluoti aiškesnės Rytų politikos. Kitaip negalėjo būti – blaškosi pats oficialusis Vilnius.
Šią savaitę plačiai nuskambėjęs Seimo vadovės L.Graužinienės žaibo vizitas į Kijevą, kurį vainikavo dalyvavimas opozicijos mitinge, – ne tik „darbiečių“ ir jų lyderės karo su prezidente išdava.
L.Graužinienės improvizacija, kuri buvo nesuderinta net su premjeru A.Butkevičiumi, – bendro pakrikimo užsienio politikos lauke, kurį seniai pasisavino D.Grybauskaitė, pavyzdys.
Nieko nuostabaus, jog aiškaus veiksmų plano neturinti Lietuvos valdžia, kuri tikėjosi, kad saldžiausias pirmininkavimo ES vaisius – sutartis su Ukraina – pats nukris į rankas, gavo pamoką.
Tarp Europos galingųjų besisukinėjusiems Lietuvos politikams šiomis dienomis ant žemės teko nusileisti ir dėl nelaimės kaimyninėje Latvijoje.
Po daugiau nei pusšimčio žmonių gyvybę nusinešusios prekybos centro „Maxima“ griūties Rygoje atsistatydino Latvijos vyriausybė. Daugelis stebėjosi tokiu netikėtu žingsniu, buvo girdėti ir įvairiausių svarstymų.
Latvijoje atmosfera tebekaista, o pykčio žiežirbos lekia ir į Lietuvą.
Policija jau krečia visų su griuvusiu pastatu susijusių verslininkų biurus, specialistai teigia, kad pastatas buvo suręstas aplaidžiai.
Žibalo į ugnį šliūkštelėjo ir pati „Maxima“.
Iš pradžių jos atstovai kažkodėl nutylėjo, kad bendrovė ne nuomojasi tą sugriuvusį pastatą, o yra jo savininkė.
Negana to, pats „Maxima Latvija“ vadovas G.Jasinskas garsiai pareiškė nejaučiąs jokios kaltės dėl tragedijos ir pridūrė, jog trauktis turi tik tie, kurie kalti.
Po tokių neapgalvotų lietuvių verslininkų veiksmų ir žodžių kilus aukščiausių Latvijos politikų ir visuomenės pasipiktinimui, konfliktą teko glaistyti net Lietuvos valdžios atstovams.
Latvių skubiai atsiprašė užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, o prezidentė D.Grybauskaitė turėjo asmeniškai išklausyti Vilniuje viešėjusio A.Bėrzinio priekaištus.
Progą pasireikšti – užjausti kaimynus ir jų atsiprašyti – vėl turėjo ir L.Graužinienė, kuri pastarosiomis dienomis kaip tik lankėsi Rygoje.
Nieko keista, kad „Maximos“ akcininkai pagaliau buvo priversti G.Jasinskui parodyti duris. Ar ne per vėlai žengtas toks žingsnis?
Be abejo, Lietuvos verslo milžinė bandys taisyti Latvijoje susvyravusį savo autoritetą.
Visai Lietuvos politikai ir ekonomikai svarbu, kad tai įvyktų kuo greičiau.
