A.Leonidovna – feministinės minties Lietuvoje šalininkė, 2012-aisiais prie Žemaitės paminklo Vilniuje dalyvavusi įkalintų Rusijos menininkių palaikymo akcijoje „Free Pussy Riot“.
Tų pačių metų birželį vykusioje Kultūros naktyje ji kartu su dar keliomis feministėmis surengė performansą pavadinimu „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“, kurio metu sugiedojo Lietuvos himną, tokius žodžius kaip „tėvynė“ ir „sūnūs“ pakeisdamos žodžiais „motynė“ ir „dukros“.
Šis pasirodymas užkliuvo Tautininkų sąjungos Kauno pramonės skyriaus pirmininkui Mariui Jonaičiui, jis performansą apskundė. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pagal Baudžiamojo kodekso 127 straipsnį (Valstybės simbolių išniekinimas) didžiausia joms gresianti bausmė yra dveji metai laisvės atėmimo.
– Savo performansu norėjote atkreipti dėmesį į, anot jūsų, vis dar egzistuojantį patriarchališkumą mūsų visuomenėje. Kur dažniausiai pasireiškia tas lyčių netolygumas? – lrytas.lt pasiteiravo A.Leonidovnos.
– Iš tiesų labiau kalbėjome istoriškai – apie Lietuvos kūrimosi aplinką ir to meto viešąją erdvę, atkreipdamos dėmesį į tai, kad moterys buvo nušalintos nuo valstybės kūrimo darbų.
Norėjome pasižiūrėti, kaip šiuo metu skamba senųjų patriarchų mintys. Be abejo, tie žmonės padarė didžiulį darbą, jie patys daug rizikavo, ir tai, ką jie darė, netgi buvo kontroversiška.
Pats V.Kudirka dėl savo įsitikinimų sėdėjo kalėjime. Tų žmonių darbo vertės niekas neneigia. Ir jei kam kyla klausimas dėl mūsų sugiedoto himno paskutiniųjų eilučių, kur minima valdžia ir Seimas, rekomenduočiau paskaityti V.Kudirkos satyras „Vilkai“, „Cenzūros klausimas“ ir kitas, kur autorius ironiškai kalba apie valdininkus. Taigi performansu norėta suaktualinti Lietuvos kultūros klasiką.
Dabar didžiausia bėda ta, kad su problemomis, tarkime, su lytine diskriminacija priimant į darbą arba smurtu šeimoje, susiduriančios moterys pačios sau neatstovauja, nes bijo.
Gaila, kad nėra iš apačios kylančių stiprių organizacijų. Tai, ką finansuoja ES fondai, dažniausiai yra laikina, nekonkretu. Kalbėti apie feminizmą net nejauku, nes juk ir prezidentė yra moteris, tai ko dar čia reikia? Bet kas iš to, kad moteris tik sėdi kėdėje, kurioje įprastai sėdi vyrai?
Svarbu veiksmai, o ne reprezentacija. Kai valstybiniu mastu neužtikrinamas pagalbos iškvietimas, moteris lieka nesaugesnė vien dėl tradicinio požiūrio į ją kaip į daiktą, kuriuo galima naudotis, jau nekalbu apie tai, kad moteris dažniausiai fiziškai silpnesnė už vyrą.
– Kaip manote, ar pavyko atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kuriuos norėjote parodyti savo performansu?
– Manau, kad pavyko. Reakcijų būta visokių, tai yra gerai. Būtent politinis menas, toks kaip judėjimai „Voina“, „Pussy Riot“, „Femen“ ir kiti, yra aktualiausias šiuo metu. Tokio meno aktualumą liudija tai, kad jis sukelia visuomenės diskusiją, paliečia „jautrų nervą“.
Lietuvoje šiuo metu svarbu kalbėti apie iracionalaus patriotizmo šaknis.
Patriotai turi ieškoti naujų sprendimų aktualioms problemoms, o ne garbinti praeitį ar simbolius ir bandyti užčiaupti kitaip galvojančius idėjinius priešininkus.
Nereikia valstybės ar jos simbolių padaryti stabais ir beprotiškai juos garbinti ar fetišizuoti. Kyla klausimas, kas aukščiau – ar pagarba žmogui, ar pagarba simboliui.
Dešinieji radikalai į savo šalį žiūri labai nekritiškai ir taip jai net kenkia. Jiems labiau patinka galia, kurią jie jaučia kartu žygiuodami gatvėmis per Kovo 11-ąją, o ne pastangos rasti, tarkime, emigracijos problemos sprendimą.
Dauguma jų gyvena praeitimi, V.Kudirkos laikais, kada Lietuva buvo dar tik graži idėja, o ne faktas su problemomis, kurias reikia spręsti. O didžiuotis LDK šiais laikais labai keblu, nes dauguma sampratų – ir tautos, ir lyčių – yra pasikeitusios. Reikia savų, dabarties pergalių plačiąja prasme, o ne nuolat minėti Vytautą ir Juodąją jūrą.
– Kokių feminizmo tendencijų pastebite dabartinėje Lietuvoje? Kokia šio judėjimo ateitis mūsų šalyje?
– Moterys žiūri įvairiai. Turbūt dauguma jų nėra įsisąmoninusios, jog tai, kad jos turi išsilavinimą, gerai apmokamą darbą, gali laisvai naudoti kontracepcijos priemones, yra praeities feminisčių ir feministų pergalės.
Viena vertus, emancipacija iš dalies didėja, bet, tarkime, spaudimas vyrams, kad tik jie turi išlaikyti šeimą, manau, ypač tarp vyresnės kartos moterų, tebėra.
Yra „Facebook“ feminizmo grupė, bet diskusijos toli nesiekia, nebent kartais parašomas vienas kitas straipsnis. Lietuvoje situacija su politiniais judėjimais, kurie kiltų iš pačių žmonių, o ne iš partijų ir nebūtų paremti ES fondų, yra sudėtinga.
Žmonės nejaučia turį galią kažką keisti, yra įpratę kentėti, o jaunesni išugdyti apolitiška (iš tiesų – neoliberalia) dvasia ir ne itin tiki bendruomeniniu gyvenimu ir solidarumu. Apskritai labai džiugu, kad, tarkime, vis kišamą abortų įstatymą viešai sugebama racionaliai nuneigti.
Lietuvoje feminizmas, bent man atrodo, yra daugiausia akademinis arba projektinis. Nors bent tai gerai. Jeigu į valdžią neateis radikalūs dešinieji, situacija, matyt, toliau nežymiai gerės.
– Tautininkų prašymu prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl valstybės simbolių išniekinimo jūsų performanse. Kokios baigties tikitės?
– Aš du kartus lankiausi policijoje, buvau pakviesta, daviau parodymus. Tyrėja sakė, kad yra pradėta daugiau ikiteisminių tyrimų ir prisijungusiems žiūrovams, bet, kiek žinau, daugiau niekas nebuvo pakviestas.
Šiuo metu prokuratūra aiškinasi, ar yra nusikaltimo sudėtis. Tai ištirti paskirta Žurnalistų etikos komisijai – matyt, todėl, kad byla beprecedentė, o viešus įžeidimus paprastai aiškinasi ši įstaiga.
Iš tiesų, matyt, turėtų būti konsultuojamasi su menininkais, galbūt teatralais. Išties įdomu, kas gali nustatyti, ar buvo įžeista valstybė ir kokiu lygiu ji buvo įskaudinta. Mūsų advokatė įsitikinusi, kad nusikaltimo sudėties nėra.
– Dirbate redaktore leidykloje „Kitos knygos“. Ar šis tyrimas kenkia atmosferai darbe?
– Mano kolegos ir direktorius vis klausia, kaip vyksta tyrimas. Jie yra plačių pažiūrų žmonės ir nemano, kad padariau nusikaltimą. Su kolegomis esame kalbėję ir apie cenzūros pavojų – tai svarbus klausimas tiems, kas susiję su kultūra, knygomis, tekstais.
Mano artimieji ir draugai mane palaiko, bet jie nėra už mane atsakingi ir su šia situacija niekaip nėra susiję.
– Jeigu jūs vis dėlto būtumėte pripažintos kaltomis ir nubaustos realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, kokią įtaką tai turėtų Lietuvos įvaizdžiui?
– Tokiu atveju būtų parodyta, kad buka patriotinė cenzūra yra aukščiau už teisę į laisvą žodį ar į lyčių lygybę. Beje, šių metų spalio pradžioje pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį buvo nuteistas vienas tinklaraštininkas.
Jo pažiūros stalinistinės, antisemitinės, todėl su jomis nesutinku. Tačiau jis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už tai, kad rašė savo nuomonę, kuri neatitinka valstybės nuomonės. Manau, apskritai nereikia už tai bausti, o tokia bausmė yra tikrai neracionali.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos moterims ir vyrams?
– Mums visiems (visoms) ir sau palinkėčiau drąsos ir aistros veikti. Žmonės turi galios, tik jos nejaučia, kol nėra solidarūs.
Laisvė reikšti nuomonę, tam tikras lyčių vaidmenų laisvėjimas ir daugybė dalykų, kuriais naudojamės kaip teisėmis, buvo iškovota per teismus ir gatvių kovas, ir tas pergales reikia ginti, ne tik jomis naudotis. Teisės bet kada gali būti susiaurintos, tam reikia užkirsti kelią.
