Vilniaus viršūnių susitikimas galėjo būti ryški žyma istorijoje, visiems laikams įrašęs žmonių atmintyje Gedimino miestą, kaip Suomijos sostinę įrašė į istoriją 1975 metų Helsinkio susitarimai, arba Kemp Davidą, mažai kam žinomą vyriausybinę poilsinę Merilendo valstijoje, kur 1978 metais Izraelis ir Egiptas sutarė dėl taikos.
Tačiau taip neįvyko: Vilnių prisimins šį kartą tik kaip miestą, kur Ukraina atsuko Europai nugarą. Ukraina, ar jos valdžia, nebe taip svarbu – net jei tos valdžios sprendimais buvo patenkinti ne visi ukrainiečiai, net jei Rusijos spaudimas buvo brutalus, ciniškas ir begėdiškas – vis tiek ta ukrainiečių valdžia teisėtai išrinkta ir šiuo metu vienintelė tiems žmonėms atstovaujanti.
Tačiau ar galėjo būti kitaip?
Visa Vilniaus susitikimo pompastika slepia nuo akių vieną dalyką: šiais laikais dažniausiai didieji politikos renginiai nieko nesprendžia, viskas būna nuspręsta jau anksčiau.
Mano gatvė Senamiestyje buvo uždaryta policijos (ne dėl to, kad aš nepabėgčiau ir neišgąsdinčiau svečių, šiaip dėl saugumo). Pareigūnas išleidžia, sako, važiuokit. „O įleisit atgal?“ Sako, jei čia gyvenate, tada - taip. Pasijutau nuostabiai: iki šiol tokią tvarką buvau matęs tik Downing gatvėje Londone, kur yra premjero rezidencija, ir kur uniformuoti pareigūnai įleidžia ne visus. Pagaliau gyvenime savo pasiekiau. Galėčiau taip gyventi kasdien.
Bet kalba ne apie tai. Nuo visų vėliavėlių, žiburėlių ir begalinio sirenų kaukimo (beje, klausiu ateičiai, dėl kitų svarbių renginių: ar tikrai būtina kiekvieną kartą drumsti senojo miesto rimtį tomis pragaro sirenomis, kai turite švieseles?) gali pasirodyti, kad Vilniuje bus nuspręsta kažkas be galo svarbaus, kai iš tiesų tie sprendimai jau seniai buvo priimti kitur, kitose šalyse ir miestuose.
Ukraina nusprendė savo ateitį pagal tai, kaip jai labiau apsimokėjo (arba pasirodė, kad apsimoka), pagal tai, kur linko didžioji ukrainiečių širdžių dalis, pagal jų sentimentus ir prisirišimą prie dujomis maitinančios ir suprantama kalba kalbančios motulės Rusijos. Smagu yra įsivaizduoti, kad ukrainiečių elitas, geriausioji tautos dalis, norinti būti civilizuotos Europos (o ne reformuotos koncentracijos stovyklos su centrine administracija Kremliuje) bendruomenėje, mojuojanti vėliavomis, atstovauja Ukrainai, tačiau iš tiesų taip nėra.
Ukraina, ypač rytinė jos dalis, yra labiau rusiška, nei pati Rusija, taip pat besiilginti Sovietų Sąjungos, taip pat alpėjanti dėl neva puikios buvusios ir pražuvusios pramonės, mananti, kad Donecko anglies šachtos ir Zaporožės plieno liejyklos – tai kelrodžiai į ateities ekonomiką, ir taip pat nežinanti kitų vertybių ir kito pasididžiavimo savo istorijoje, nei „Didysis Tėvynės karas“, kaip tuose kraštuose pravardžiuoja Antrąjį pasaulinį karą. Ir būtent ta Ukrainos pusė nulėmė pasirinkimą, kad ir kaip būtų liūdna progresyviai šalies daliai.
Mums, beje, šito aiškinti nereikia: Lietuvai irgi Viktorą Uspaskichą ir Loretą Graužinienę ne iš kosmoso atsiuntė, patys išsirinkom. Na, gal ir ne visai mes, bet tikrai tokie patys, kaip ir tu, gerbiamas skaitytojau, su tokia pačia pilietybe. Todėl negalim į ukrainiečius iš aukšto žiūrėti.
Taip, šis viršūnių susitikimas dar kartą, deja, pabrėžė to viso mūsų Europos pirmininkavimo ribotą svarbą. Gal ir geriau, nei Vilniaus – Europos kultūros sostinės projektas, bet nelabai smarkiai.
Labai aukšti ir labai svarbūs pareigūnai puikiose Vilniaus salėse, deja, pasako tik tai, kas visiems būna žinoma, dar prieš jiems pradedant kalbėti. Ir būtent todėl, ne dėl savo kaltės, Vilnius prarado galimybę atsižymėti istorijoje. Geležinis vilkas ant kalno nesukaukė, tik kimiai atsikrenkštė ir nubėgo sau.
Tačiau yra ir naudingas aspektas. Viena pamoka, kuri prikišamai buvo parodyta per šį net tiems, kas nenori klausyti: prakeiktos sovietinės skulptūros ant Žaliojo tilto, vaizduojančios proletarus, okupantus ir kitokius Lietuvos žaginimo personažus, kaip ir anksčiau, figūruoja daugumoje užsienio TV reportažų apie Vilnių.
Čia ne Baltarusija ir ne Šiaurės Korėja, operatoriams neuždrausi filmuoti, kur jiems patinka, ir kone kiekvienas reportažas iš Vilniaus rodė tuos šlykščius balvonus, stambiu ir bendru planu, kaip „Lietuvos sostinės nelengvą santykį su praeitimi“.
Kiek dar galima kentėti mūsų sostinės siejimą su bjauriausiu praeities laikotarpiu? Taip, jei klausiate, tai surūdijęs vamzdis prie Neries yra šimtą kartų geriau, nes jo niekas nefilmuoja ir nerodo pasauliui, kaip mūsų simbolio. Kiek dar reikės viršūnių susitikimų, kad kas nors padarytų galą tai miesto gėdai?
