Tiesą sakant, japonų profesorius mąstė labai europietiškai: jeigu istoriją suprasime kaip kovų areną, pridedant savo tikėjimą apie įveikiančią visas kliūtis pažangą, tai didžiosios, žūtbūtinės konfrontacijos išnykimas tarsi leido kažkam patikėti apie įsivyraujančią palaimingą istorinių išbandymų pabaigą. Panašiai kaip kadaise komunistai, svajoję apie stosiantį rojų žemėje, jų antagonistai taip pat buvo linkę manyti, kad komunizmo moralinis bankrotas yra istorinio gėrio pergalė, sustingdyta amžinybėje.
Šių dienų įvykiai Ukrainoje prikišamai rodo, kad istorija niekur nepradingo, tarkime, nei susigėrė į birų smėlį, nei nutekėjo painiais kanalizacijos vamzdžiais. Šį įspūdį ypač stiprina tai, kad už savo likimą Ukrainoje stoja žmonių mases, gaivalinga upe užplūdusios gatves.
Kiti dar parašys apie vertybių išbandymą ir ideologinių nuostatų susidūrimą Kijevo aikštėse, o čia leiskite apsiriboti atkreipiant dėmesį tik į paties įvykių koloritą, jų gaivalingumą, monumentalumą. Jau vien dėl to galima sakyti, kad ne mažiau nei Ukrainai Europa pačiai Europai yra reikalinga
Ukraina, - visų pirma kaip leidžianti mums visiems atgauti istorinį žadą, būti paliestiems atgijusio istorijos pilnatvės jausmo. Kad ir kaip kažkam nepatinka minia, istorijos spektakliams yra reikalingos susibūrimų gatvėse avanscenos labiau nei paslaptingi šlamesiai ir kuždesiai kanceliarijų užkulisiuose ar įtakingųjų buduaruose.
Asociacijos sutarties tarp ES ir Ukrainos pasirašymas, kai didelės masės žmonių išreiškė savo pasipiktinimą Kremliaus intrigomis, be jokios abejonės būtų nepalyginamai didesnis naujausių laikų Rusijos pažeminimas nei tuo atveju, jeigu viskas būtų įvykę natūralia seka, nekaišiojant broliška (?) vadinamai tautai pagalių į ratus. Gerai suprantu, kad negalima puoselėti noro kažką pažeminti, tačiau drauge nesiruošiu laistyti ašaromis vejos, jeigu pernelyg susireikšminusių personų žemi ketinimai riboti laisvą žmonių valią liktų neįgyvendintini.
Toks E.Swedenborgas, egzotiška XVIII a. įžymybė, visiškai skirtingai nei kiti, pranašavę pasaulio pabaigą netolimoje arba tolimesnėje ateityje, sako, kad pasaulio pabaiga – jau įvykęs faktas, tai esą atsitiko nei anksčiau, nei vėliau, o būtent 1757 m.
Likęs laikas po pasaulio pabaigos neva yra skirtas tik falšo galutiniam išryškinimui.
Tačiau iš tiesų yra taip: kai kažkas pasibaigia, kažkas iš naujo prasideda, gyvename pasaulyje su daugybe pabaigų ir pradžių.
