Jokios reakcijos iš prezidentės D.Grybauskaitės pusės nebuvo girdėti po to, kai šeštadienio rytą buvo brutaliai susidorota su jaunimo, studentų taikia protesto akcija centrinėje Kijevo aikštėje: Nepriklausomybės Maidane.
Vėliau, kilus priešpriešai tarp, Vyriausybės bei prezidento, iš vienos pusės ir opozicijos, sukvietusios beveik pusę milijonu žmonių į aikštes iš kitos, mūsų šalies vadovė, tik mestelėjo, kad Ukrainos prezidentas pats kaltas, nes Vilniuje nepasirašė Asociacijos susitarimo. Taip, aišku, tai yra prezidento V.Janukovyčiaus ir premjero M.Azarovo kaltė, kad, parodžius Ukrainos žmonėms, jog einama link integracijos su ES, paskutinę akimirką buvo pasisukta 180 laipsnių kampu ir pareikšta, kad daroma pauzė šiame kelyje.
Tačiau kuo kalti yra žmonės, tame tarpe jauni, aktyvūs žmonės, kurie šeštadienį buvo sumušti Kijeve Nepriklausomybės Maidane? Sekmadienį panašią lemtį patyrė įvykius Ukrainoje nušviečiantis keletas dešimčių žurnalistų.
Ar į šitokius veiksmus Lietuvos aukščiausioji valdžia neturėjo reaguoti? Juo labiau, kaip pirmininkaujanti ES valstybių tarybai šiuo metu. Tai viena po kito darė šalys, kurios yra eilinės ES narės, o pirmininkaujančios šalies vadovai ramiai miegojo. Juk savaitgalis. Atrodytų, kad reaguoti būtų reikėję net ir tuo atveju, jeigu Lietuva nepirmininkautų ES valstybių tarybai, jeigu mums, kaip Lenkijai ir kitoms šalims Ukraina rūpi.
O iš mūsų pusės tyla buvo ne tik iš prezidentės, bet ir premjero pusės. Nors pastarasis nelabai ir dalyvauja ES politikoje, kai ją tvirtai perėmė prezidentė. Buvo tik trumpas pareiškimas iš Mūsų šalies Užsienio reikalų ministerijos pusės. Bet tai ir viskas. Trumpam sujudėjo tik Seimo nariai, bet vėlgi nurimo.
Mūsų valstybė nesugebėjo, deja, tinkamai surengti net parlamento delegacijos vizito, ką bandė padaryti prieš Vilniaus viršūnių susitikimą, tačiau viskas baigėsi skandalu. Iš pradžių skandalu namuose, o vėliau jo aidai pasiekė ir Kijevą ir tai visiškai apjuodino šį žingsnį. Nors nelabai buvo aišku, ką parlamento delegacijai, vadovaujamai Seimo pirmininkės, tomis dienomis prieš viršūnių susitikimą buvo galima ir padaryti.
Jeigu planas buvo sudalyvauti opozicijos mitinge ir paremti jos siekius, tai galėjo padaryti ir opozicijos atstovas, kuris nors iš Seimo vicepirmininkų, kaip vakar vakare padarė Gruzijos parlamento vicepirmininkas. Jeigu tikslas buvo susitikti su Verhovnaja Rada pirmininku ar premjeru, tai tik įvykdžius šį programos punktą buvo galima Seimo pirmininkei nueiti į opozicijos ir visuomenės mitingą Europos aikštėje.
Nenuostabu, kad tokioje įtemptoje situacijoje, kai Lietuvos, pirmininkaujančios ES valstybių tarybai, parlamento vadovė su aukšta delegacija pasirodė Europos aikštėje, oficialūs delegacijos susitikimai kitą dieną buvo atšaukti.
Bet dabar tai jau praeityje ir reikia galvoti, ką gali Lietuva, kaip pirmininkaujanti valstybė padaryti šiandien, kai po žlugusio balsavimo dėl Vyriausybės atstatydinimo įvykiai Kijeve pateko į pato būseną. Kol Lietuva svarstė, ką galima daryti įvykius į savo rankas perėmė Europos Tarybos generalinis sekretorius ir Lenkijos bei Prancūzijos užsienio reikalų ministrai.
Jie pasiūlė tai, ką ir buvo galima padaryti Lietuvai ir kas yra vienintelis teisingas kelias, žvelgiant iš valstybės pozicijos: pasiūlyti savo paslaugas tarpininkauti tarp susipriešinusių konflikto pusių Ukrainoje ir atvykti į Kijevą. Taigi, po šių žingsnių Lietuvai dabar reikia laukti kitų šalių ir partnerių darbo vaisių. Labai norisi palinkėti jiems sėkmės, nes abiems pusėms Ukrainoje padarius klaidų, situacija tampa labai įtempta ir atrodo, kad abi pusės jau ir nebežino, ką galima padaryti.
Lietuvos parlamento nariai pasiūlė dar vieną kelią: sušaukti Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos parlamentų delegacijų jungtinį posėdį. Tai gali būti svarbus, tačiau tik papildomas žingsnis, nes viena vertus, gali būti surengtas ne tuoj pat, ne šiomis dienomis, o kita vertus, kadangi Ukrainos parlamento, o taip pat ir Lietuvos Seimo delegacijoje yra įvairiai matančių situaciją politikų, tai visas tas posėdis gali išvirsti tik į tarpusavio santykių aiškinimąsi be praktinių rezultatų.
Daug efektyvesnė būtų maža, bet gerai organizuota, turinti tarpusavio sutarimą iš įvairių frakcijų atstovų, valdančiosios koalicijos ir opozicijos, sudaryta Seimo delegacija, kuri galėtų išvykti į Ukrainą dar šią savaitę ir susitikti su tiek valdančiosios Regionų partijos frakcijos vadovybe, tiek ir su opozicijos atstovais. Atskirų Lietuvos partijų delegacijos gali būti tik papildomas veiksnys, bet, kažin, ar jos būtų priimtos ne tik opozicijos, bet ir Regionų partijos frakcijos Ukrainos Verhovnaja Rada vadovybės, ar valdančiosios partijos deleguotų premjero ir Rados pirmininko.
Parlamentinis matmuo gali būti svarbus dar ir dėl to, kad skirtingai nuo Oranžinės revoliucijos metų, šiandien nėra valstybės vadovo, su kuriuo būtų galima derėtis. Prezidentas V.Janukovyčius šiomis dienomis išvyko oficialaus vizito į Kiniją, o vėliau, kaip tvirtina premjeras M.Azarovas, greičiausia vyks į dar ir į Rusiją.
Laukti, kol jis sugrįš iš šių kelionių ir tik tada derėtis, reiškia leisti Ukrainai įvykti arba radikaliems veiksmams iš nebežinančios, ką daryti opozicijos pusės, arba represijoms iš valdžios pusės buvusių protestuotojų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jau dabar pasinaudojusi sąmyšiu protestavusiųjų pusėje Generalinė prokuratūra kreipėsi į Kijevo universitetus, reikalaudama pasakyti pavardes tų studentų ir dėstytojų, kurie dalyvavo įvykiuose Maidane.
Suprantama, kad taip norima suduoti smūgį per svarbiausią jėgą šiuose įvykiuose: studentus ir atgrasyti kitą kartą juos nuo norų protestuoti.
Kokių dar imsis valdžia ir teisėsauga, iš vienos pusės, ar į gatves išėjusi opozicija, iš kitos pusės, sunku prognozuoti, tačiau bent jau žvelgiant iš formalios pusės, Lietuvai yra dar mėnesis pirmininkauti ES valstybių tarybai ir sėdėti taip sudėjus rankas yra negalima.
Aš jau nekalbu tiesiog apie tai, kad Ukrainos žmonės nesupranta, kodėl įvairių šalių politikai, pareigūnai atvyksta šiomis dienomis į Kijevą, rūpinasi įvykiais toje šalyje, o Lietuvos atstovai tarsi miega letargo miegu. Ar Ukraina mums nerūpi?
