Tokia mintis pradėjo kirbėti po to, kai vienas po kito mūsų šalies politikai pirmininkavimą ES pavadino nesėkme. Vienas pažįstamas ukrainietis samprotavo, kad, jeigu Vilniuje būtų buvusi pasirašyta Asociacijos sutartis su Ukraina, ilgoje perspektyvoje būtų buvę kur kas blogiau.
Veidmainis Ukrainos prezidentas V.Janukovyčius liktų savo poste dar vienai kadencijai, būtų pradėjęs žaisti savo ir Rusijos politinius žaidimus, tauta mažai ką suprastų, viskas būtų suvelta, sujaukta, jau pirmų permainų pertvarkant ekonomiką išgąsdinti ukrainiečiai nusiviltų, visos bėdos dėl ekonominių sunkumų būtų suverstos ant tos sutarties, ir Ukraina sustotų. Ilgam. Gal net labai ilgam.
Dabar viskas labai aišku. Fronto linija nubrėžta labai ryškiai, neliko jokių pilkų zonų, o anksčiau V.Janukovyčiumi dar tikėję ukrainiečiai irgi suprato: kito kelio, kaip tik į Europą, tiesiog nebėra. Koks sunkus jis nebūtų. Ir tame kelyje neturėtų greta visų būti nei dabartinės Ukrainos vyriausybės, nei prezidento V.Janukovyčiaus.
Nepriklausomybės Maidane užvirė labai didelė geopolitinė kova. Kai neseniai Egipte buvo nuverstas prezidentas ir šis perversmas pareikalavo aukų, pradžioje šiuos įvykius komentavo antraeiliai JAV Baltųjų rūmų atstovai, pareiškę, kad svarstoma galimybė nebeskirti Egipto armijai finansavimo, kad Baltieji rūmai susirūpinę stebi įvykius.
Nepriklausomybės Maidane lazdomis buvo sudaužyti keli šimtai protestuotojų, žuvusių nėra, o įvykius Ukrainoje jau komentavo NATO generalinis sekretorius A.F.Rasmusenas ir Rusijai neva palankus JAV valstybės sekretorius J.Kerry. Europos Sąjungos vadovai pareiškė, kad Ukrainos valdančioji dauguma gali į Briuselį atvykti nebent arbatos išgerti.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras L.Fabiusas žengė dar toliau - panoro akis į akį susitikti su vienu iš opozicijos lyderiu, beje, paauglystėje Panevėžyje gyvenusiu, V.Klyčko ir aptarti įvykius Kijeve. Tai galima vertinti jau kaip atvirą kišimąsi į Ukrainos vidaus reikalus ir paramą maištininkams. Retas akiplėšiškumas, paprastai nebūdingas Vakarų valstybėms.
Tokio lygio reakcijos nebuvo galima tikėtis, jei kova vyktų, tarkime, dėl Moldovos. Ir dar - Vakarų pasaulis nesitikėjo tokio brutalaus Rusijos prezidento V.Putino elgesio su kaimynėmis, todėl teko Vilniuje nuryti karčią piliulę. Dabar atėjo revanšo valanda.
Žinoma, būtų labai skaudu, jeigu V.Putinas, įsiklausęs į vieno neva susirūpinusio Sevastopolio miesto tarybos deputato raginimą įvesti į Ukrainą rusų armiją, tai ir padarytų. Gruzijos įvykiai patvirtina, kad tai įmanoma, kariai gal net būtų perrengti ukrainiečių uniformomis. Tada aukų išvengti tikrai nepavyktų.
Kaip įvykiai Ukrainoje nepasisuktų, dabar jau visiems aišku, kad užvirė lemiama kova. Rusija be 45 milijonų gyventojų turinčios Ukrainos, - Rusija be savo imperinės ateities ir net be Putino. Kita vertus, nepamenu nė vieno atvejo, kad Rusijos prezidentas V.Putinas akivaizdžiai nusileistų ir imtų apgailestauti dėl savo klaidų.
Visas savo klaidas, ar kalbėsime apie Gruzijos okupaciją, ar Sirijos režimo rėmimą, dėl ko žuvo tūkstančiai nekaltų civilių, KGB karininkas V.Putinas vadina pergale ir dėl nieko nesigaili. Nesigailės ir įvedęs „ribotą karinį kontingentą“ neva Rusijos laivynui apsaugoti.
Galimas karas Ukrainoje V.Putinui gali virsti dar viena „pergale“ geopolitinėje kovoje. Tačiau kartą tas „pergalių“ muilo burbulas turės sprogti, o Rusijos vis dar spaudžiamos ir niekinamos tautos vėl atgaus teisę pačios rinktis, kokios ateities jie norėtų savo vaikams.
Tad ar ne tiesa, kad Lietuvos pirmininkavimas ES valstybių tarybai kada nors gali būti pavadintas ypač reikšmingu lūžiu, kuris atvėrė vartus į Europą kitoms Rytų valstybėms?
