Reakcija į „Maxima“ griūtį - lyg į potvynį Bangladeše

Gyvenimas – įvairesnis ir sudėtingesnis, nei atrodo daugeliui tautos išrinktųjų, beviltiškai įstrigusių paragrafų miškuose. Politikų nusibraižytos ir kruopščiai puoselėjamos elgesio schemos padvelkia bedvasio protokolo šalčiu kaskart, kai nutinka didesnė nelaimė.

Daugiau nuotraukų (1)

„Laiko ženklai“

2013-12-05 05:00, atnaujinta 2018-02-19 23:39

Tada, kai žmonėms reikia ryžtingo, atjaučiančio žodžio ar poelgio, svarbių rūmų koridoriuose dažniausiai girdėti tik sumišusių patarėjų šnibždesiai, o valdžios eteryje viešpatauja tyla.

Tokia jau senokai prigijusi tvarka šiemet akis rėžė kaip niekad anksčiau, nes Lietuvą 2013-aisiais purtė viena skaudi nelaimė po kitos. Šie įvykiai sukrėtė Lietuvą, bet jos vadovai neretai likdavo šalti.

Tad ir kai lietingą lapkričio vakarą broliškoje Latvijoje lietuviško prekybos tinklo parduotuvė pavirto masine kapaviete, aukštiems mūsų veikėjams tai pasirodė tiesiog dar vienas tų įvykių, kai reikia standartinės „liūdno žodžio“ reakcijos.

Negali sakyti, jog aukščiausios Lietuvos institucijos nereagavo į „Maximos“ griūtį. Reagavo. Bet labai panašiai, kaip į dar vieną pasaulyje nutikusią nelaimę, tarkime, potvynį Bangladeše ar taifūną Pietryčių Azijoje. Reagavo kaip į tolimą nelemtą įvykį, kai pagal diplomatinius standartus patarėjas iš kompiuterio ištraukia standartinės užuojautos tekstą, įrašo reikiamos šalies pavadinimą ir nuneša savo vadovui pasirašyti.

Užuojautų, pareikštų diplomatiniais kanalais, buvo ir šį kartą, nors sukrėstą Latviją tai, regis, ne itin jaudino.

Gal šįsyk mūsų valdžia privalėjo pasielgti nestandartiškai? Pavyzdžiui, pareikšti užuojautą „braliukams“ viešai, Latvijos žiniasklaidoje?

Vis dėlto mūsų kaimynus kur kas skaudžiau žeidė valdiška arogancija užsikrėtęs lietuviškas verslas. Tik praėjus daugiau kaip savaitei po neregėtos tragedijos pagaliau atsikvošėjusi prekybos milžinė į viešųjų ryšių fronto liniją išstūmė I.Staškevičių. Jis galų gale nuvyko į Rygą ir užvakar ištarė žodžius, kurie turėjo nuskambėti iškart po tragedijos, kai ėmė ryškėti jos mastas.

„Maxima“ atsakinga už tai, kas nutiko Rygoje, ir kaltinama pagrįstai“, – sakė I.Staškevičius. Žinoma, geriau dabar negu niekada.

Bet galva pelenais pradėta barstyti aiškiai per vėlai: įniršę latviai prie boikotuojamų parduotuvių seniai degina žvakes, tikrintojai purto prekybos centrus, stabdoma verslo plėtra Latvijoje. Todėl atsiprašymas primena pažadintą ugniagesių brigadą, lekiančią į gaisrą, kuris jau seniai nusiaubė namus.

Kada Lietuvos valdžios ir verslo elitas užsikrėtė bacila, kuri atbukino jausmus ir pasiuntė į letargo miegą? Juk tragedija Rygoje, kad ir kokia skaudi ji būtų, – tik dar viena tamsi detalė niūrioje dėlionėje.

Prisiminkime. 2013 metų birželio 23-iosios naktį islamo ekstremistai Pakistano kalnuose sušaudė grupę alpinistų.

Nužudė ciniškai ir apgalvotai, su kontroliniais šūviais į galvą. Žinojo, kas jų aukos ir kaip reaguos pasaulis.

Drauge su slovakais, ukrainiečiais, Kinijos ir JAV piliečiais Nangaparbato stovykloje užgeso ir lietuvio alpinisto E.Markšaičio gyvybė.

Nelaimė įvyko savaitgalį. Bet jau sekmadienį minėtų šalių vadovai kalbėjo per televiziją, tarė užuojautos žodžius teroro aukų šeimoms, pabrėžė, jog kaltieji bus surasti ir nubausti.

O kaip tada sureagavo Lietuva? Santūriai – būtų švelniausias žodis. Nebuvo jokios reakcijos: nei užuojautos, nei susirūpinimo. Prezidentūra tylėjo ne tik savaitgalį, bet ir kitomis dienomis.

Neturėjo ką pasakyti? Nežinojo, kaip kalbėti? Veikiausiai – ir viena, ir kita. Bet juk moka naudotis socialiniais tinklais: įkelia savo nuotraukas iš pigių skrydžių lėktuvo salono, prie rąsto atidarant švedų parduotuvę ar šiaip kokią savo rinkimų vajaus akciją.

Tačiau kai tautai reikia jausmo ir atjautos – kapų tyla. Būtent ji tvyrojo elito socialiniuose tinkluose ir tą savaitgalį, kai automobilio bagažinėje buvo gyva sudeginta mergina.

Mūsų valdžia tąsyk vėl pasinaudojo savo šventa privilegija tylėti, nors žmonėms reikėjo paguodos ir ryžto žodžių. Užsisiuvusi burną ji dar sykį suteikė puikią progą rėksniams. Šie mielai užtvindė eterį paistalais, o tauta jų godžiai klausė.

Ar tik ne dėl tokio valdžios pasipūtimo ir nerangumo Lietuva taip myli populistus?

Šiais žaibiškos informacijos laikais, kai žmonės naujienas sužino ne tik iš tradicinių šaltinių, bet ir socialinių tinklų, pasaulio lyderiai, jų komandos nuolat naudojasi tuo skleisdami savo žinias.

Antai kai JAV specialiųjų pajėgų būrys Pakistane nukovė „Al Qaeda“ ideologinį vadą O.bin Ladeną, Baltieji rūmai po kelių valandų išplatino nuotraukas, kaip prezidentas B.Obama tiesiogiai stebi slaptą operaciją.

Kai uraganas „Sandy“ smogė JAV rytinei pakrantei, B.Obama savo „Twitter“ paskyroje nelaukdamas ryto ir spaudos konferencijų rašė: „Amerika didi tuo, kad tokiomis sunkiomis akimirkomis mes gebame susitelkti.“

Viešieji ryšiai? Iš dalies – taip. Rašė ne pats B.Obama, o patarėjai? Gali būti. Tačiau ne čia – esmė.

Jei tai viešieji ryšiai, jie yra su ryškiu pliuso ženklu. Jie padeda tautai susitelkti per krizę ir ją sklandžiau įveikti. Tai aukščiausia lyga, į kurią Lietuvos elitui ropštis, atrodo, teks dar labai ilgai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.