L.Graužinienei daug žadančios užuominos prasprūdo neatsitiktinai, kaip atrodo, naujoji Seimo pirmininkė tokia savo ištara pusiau užšifruotu būdu iš anksto atsiprašo žmonių už galimas pradedančiosios vadovės nekompetencijos klaidas, drauge pažadėdama mainais už patirtus nuostolius mus visus apipilti paslaptinguoju moteriškumu. Kitas klausimas, ar paslaptingas moteriškumas ir biurokratinio pobūdžio kompetencija yra tarpusavyje konvertuojamos vertybės?
Nors ir retai, bet būna, kad darbo metu kolegių pademonstruotas amžinas moteriškumas išmuša iš vėžių, trukdo susikaupti, varo į neviltį. Tada pasijunti panašus į tą filmo personažą, kuris nesugeba perskaityti net dokumento antraštės, nes jo darbo stalas įstaigos remonto metu yra pastatytas po laiptais, kuriais nenutrūkstamu srautu aukštyn žemyn kilnojasi neįtikėtinai žavios nimfos, besiplaikstančiais sijonais įkaitinančios vaizduotę (o kas būtų, baisu net pagalvoti, jeigu laiptais staiga imtų ir nuliptų pats paslaptingasis moteriškumas pilnutinai sukomplektuotu pavidalu).
Ta pačia proga visų pavydui pareikšiu, kad mano paties gyvenimo nuotaikingame sraute sutiktos beveik visos moterys buvo tuo gražesnės, kuo protingesnės, kitaip tariant, du viename, nors, kaip pasakoja kiti žmonės, tikrovėje paprastai būna visiškai atvirkščia. Tik vieną išskirtinį kartą, susidūrus su visiška katastrofa, yra tekę pasakyti; „Jūs esate labiau graži, madam, nei protinga...“
Tarp buvusio Seimo vadovės I.Degutienės ir dabar prie Seimo vairo stojusios L.Graužinienės, kaip atrodo, yra tik vienas bendras bruožas: abi, užimdamos aukštus polinius postus, taip ir nesugebėjo nuslėpti savo motiniškųjų kompleksų arba, dar konkrečiau tariant, mamos baimių, kurios ne vietoje pademonstruotos lėmė, kad jųjų vaikai, kad ir kaip dėl to gaila, didesniu ar mažesniu laipsniu buvo įpainioti į politinius skandalus.
Žinoma, L. Graužinienės atvejis yra nepalyginamai liūdnesnis, nes, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, nori to, ar nenori, vaiko likimo ypatingumu, jo patirtais išbandymais, jautrumu čia tarsi bandoma prisidengti kaip savotišku skydu, susidūrus su masyvia visuomenės kritika, rodoma asmeniui nepagarba.
O gal šių eilučių autorius iš tiesų yra tik bejausmis monstras, nesugebantis išgirsti neištarto, bet triukšmingai numanomo motinos prašymo nesityčioti, nes jos adresu pasakytas grubesnis žodis neva gali užgauti liguistai jautraus vaiko širdį?
Tačiau į internetines patyčias politikų atžvilgiu galima pažiūrėti dar ir kitu rakursu, vertinant visa tai kaip nepuošiančią mūsų viešąją erdvę, bet pakankamai adekvačią reakciją į pačių politikų veiksmus ir pasisakymus, kai kitokio būdo reaguoti tarsi ir nebelieka.
Na, gerai, pasakykite, kurie iš žinomų Lietuvos politikos mohikanų dažniausiai yra kalbėję apie savo visiškai nesavanaudišką triūsą dėl tautos gerovės ir laimes, apie kasdien sukraunamą auką mūsų visų labui, atseit pamirštant net savo interesus, kas neprašomas rodė savo didelę širdį? Kaip pavyko suskaičiuoti bent man, taip dažniausiai viešojoje erdvėje yra vartaliojęsi B.Vėsaitė. B.Bradauskas ir L.Graužinienė.
Dėl čia paminėtų žmonių garbės reikia pastebėti, kad tokiais blėniais, neabejokite, nė kiek netiki patys postringautojai. Tai iš tiesų pakankamai sveiko proto žmonės, kurie tikriausiai netiki net tuo, kad kažkas jais galėtų patikėti, todėl ir postringauja taip užsivedę, be kompleksų. Taigi ir mums visiems lieka tik galimybė kvatotis plačiai atvėrus žabtus, kol kada nors paskaus žandai. Toks šiurkštokas humoras neabejotinai turi terapinę funkciją, nes leidžia nuleisti garą ir drauge neleidžia pasiklysti tarp trijų pušų.
Kita vertus, garsiausiems interneto personažams esu pasiruošęs pranešti gerąją žinią. Draugiško ar nelabai draugiško šaržo, kuriant internetinius memus, masyvumas rodo, jog minėti asmenys jau tapo liaudiškaisiais karnavalo herojais. O liaudis, forsuodama karnavalo nuotaiką, siekdama pasilinksminti, kaip žinoma, didžiausią dėmesį skiria tokiems pavyzdžiams, kuriuose nesunkiai atpažįsta savo pačios kompleksus. Todėl tokiose memuose sunku atskirti, kas čia yra tik ironija, o kas, gilesniu pagrindu, jau saviironija.
Be visa ko kito, pagalvokime kartu, kodėl niekas tokia jaukia realistine maniera nesišaipo, pavyzdžiui, iš N.Venckienės, kaip šaržui parankaus asmens, čia išbandant jau kito, kaip atrodo, siurrealistinio stiliaus vaizdavimo galimybes, drauge rizikuojant būti įtrauktam į bedugnį fantasmagorijos verpetą, - nors Garliavos įžymybė taip pat yra savotiškas paslaptingojo moteriškumo ir motiniškumo, užgrobiant net svetimus vaikus, simbolis?
Tai labai svetima zona, kur kažkas uždusęs lakė ir lakė žmonių kraują, ten juokas nesiveisia niekaip.
Tarkime, už 6 milijonus litų nesunku puoselėti amžiną vamp moteriškumą net toli už Lietuvos ribų.
