Iš tiesų, mūsų moksleiviai tikrai neblogai išmoksta dėlioti raides, tačiau ar taip pat gerai sekasi su teksto prasmės suvokimu ir gebėjimu reikšti savo mintis? Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktas tyrimas (OECD) parodė, kad lietuviai pradeda smarkiai ristis į dugną ne tik skaitymo gebėjimus, bet ir matematikos bei gamtos mokslų suvokimą.
Kitaip sakant, kol panašios struktūros švietimo sistemas turintys kaimynai išlaiko pakankamai aukštą lygį, o estai net ir išsiskiria pasauliniame kontekste, Lietuva susiduria su rimtais sunkumais. Tai reiškia, jog auga būsimųjų darbuotojų karta, kuriai bus ypač sunku konkuruoti su geresnius pagrindus susikūrusiais kaimyninių rinkų specialistais.
Viena pagrindinių problemų – miesto ir kaimo mokyklų atskirtis. Mokykloms regionuose ypač sunku pritraukti ir išlaikyti gerus specialistus, kurie gebėtų motyvuoti moksleivius ir padėti jiems suprasti išsilavinimo naudą.
Socialinės problemos, skandinančios Lietuvos kaimą, nužudo ir jaunimo norą stengtis bei atkakliai žengti gyvenimo sėkmės link, vietoj to pasirenkama tiesiog laukti, kol pagaliau bus galima išvykti arba griebiamasi greitų ir skausmingai pasibaigiančių vienadienės sėkmės ieškojimo būdų. Išsilavinimas seniai nebesiejamas su sėkme ar prasme ir matomas kaip prievolė, kurią reikia įveikti, kad pagaliau būtum laisvas veikti pats.
Dėl to kaltas ne tik moksleivių abejingumas, bet ir apgailėtinai nykios humanitarinių mokslų programos, kuriose pagrindiniai akcentai tenka ne pasaulinės svarbos literatūros kūrinių analizei ir pastangoms suprasti, o naujausių kalbininkų išmonių kalimui bei vietinės reikšmės knygelių pasklaidymams.
Karta, kuriai prieinama išmaniųjų technologijų įvairovė ir milžiniška pasauliniame tinkle sukauptos informacijos pasiūla, nebeteikia reikšmės faktams ir tai visai suprantama. Žinios, kurias anksčiau privalėdavai išmokti mintinai, dabar bet kurią sekundę pasiekiamos iš bet kurios pasaulio vietos.
Tačiau pavojaus varpais dera skambinti ne dėl intelekto stokos, bet dėl vis labiau ryškėjančio nesugebėjimo koncentruoti dėmesį ir suprasti sudėtingesniame tekste slypinčias mintis bei kontekstus.
Literatūros klasika ir filosofiniai kūriniai, kurių tikslas supažindinti su pagrindinėmis vertybėmis, padėti mąstyti savarankiškai ir kritikuoti argumentuotai, reikalauja laiko ir susikaupimo, kuriuos aukoti bei didesnės motyvacijos yra ypatingai sunku. Homeras, Servantesas, Šekspyras ar Hesse atrodo beverčiai tol, kol pasaulis nepateikia vertybinių sprendimų būtinybės, o štai tada mes susiduriame su nihilizmu bei tokiais valstybės pareigūnais, kurie, geriausių atveju, išstena „Senio ir jūros“ knygelę.
Teksto supratimo ir susidomėjimo humanitariniais mokslais nuosmukis žada, kad ateis laikais, kai dėl vertybių krizės baksnosime pirštais vienas į kitą, neatpažindami, kad lūžis įvyko pačioje visų palaimintoje sistemoje. Apokaliptinius vaizdinius mėgstančius skaitytojus galiu pagąsdinti idiokratijos galimybe, kai demokratiniais galios svertais naudosis nebe sąmoningi piliečiai, o buki vartotojai.
Taip, žinoma, nenutiks, tačiau ryškiausi pokyčiai matysis tuose sluoksniuose, kurie sulaukia didžiausio dėmesio viešojoje erdvėje ir reikalauja daugiausiai atsakomybės. Pamirškite iliuziją, jog naujoji karta ateis su kitokiu mąstymu, jog jie pasinaudos kultūrine laisve, kad išjudintų ekonominę ir socialinę pažangą. Panašu, kad ateis tie, kurie gebės operuoti viskuo, kas išmanu, tačiau vis sunkiau apibrėš moralines sąvokas ir spręs teisingumo klausimus.
Žinoma, dėl tokių neigiamų pasikeitimų reikia ne virkauti ar moralizuoti, o tiesiog imtis keisti apleistą ikimokyklinio ugdymo sistemą kaimuose, įtraukti daugiau jaunų specialistų į programų ruošimo procesus, nepamirštant, kad švietimas niekada neatneš tiesioginio pelno, bet jo kokybė vėliau lyg šešėlis išnirs įvairiuose ekonominiuose ir socialiniuose tyrimuose.
Dar svarbiau yra pagaliau suteikti pirmenybę ne teisingoms kirčiuotėms ar kalbos kultūros katorgai, o skaitymo malonumui bei kritinei analizei, sudaryti tokią kūrybinės laisvės, o kartu ir atsakomybės už savo rezultatus aplinką, kuri primintų būsimą darbo organizaciją. Galbūt tada pagaliau išsikrapštysime iš balanos gadynės kiauto ir paversime mokymosi procesą ne ūkine baudžiava, o rimtu pasiruošimu būsimiems konkurencijos ir moralinės atsakomybės išbandymams.
